„Užstrigusios“ tokiame Kelio burbule nė nepastebėjome, kad radome žymeklį, skelbiantį ypatingą naujieną – iki Santiago de Compostela miesto mums liko tik vienas šimtas kilometrų. Tačiau einant jau keturias savaites mes vis dar nežinome, kas pasitiks už kito Kelio vingio.
„Donativo“, arba tiek, kiek nori ir gali
Kaip Jums skamba idėja, kad už paslaugą galite mokėti tiek, kiek norite? Esu apie ją pasakojusi Lietuvoje tuomet, kai apsilankiusi Vienos senamiestyje aptikau studentišką vegetarišką valgyklą, kurioje galiojo toks principas. Mano pasakojimo klausytojai pasidalijo į dvi grupes: vieni sakė, kad idėjos autorių laukia labai greitas bankrotas, o kita viską matė per mūsų tautos prizmę – atkakliai tvirtino, kad dažnas lietuvis tiesiog nieko nemokėtų.
Aš nežinau, ar ta kavinė dar gyvuoja, bet Kelyje yra daugybė tokios idėjos pavyzdžių. Ir tos vietos gyvuoja metų metus. „Donativo“ arba „duodi, kiek gali ir nori“ principu veikia albergai bei poilsio vietos, kuriose piligrimai randa maisto ir gėrimų. Čia, patikėkite, nekyla minčių, kad galėtum tiesiog pasinaudoti žmonių gerumu ir išeiti finansiškai ar kitaip neatsidėkojęs.
Kodėl? Ogi todėl, kad kartais eiti būna velniškai sunku tiek fiziškai, tiek psichologiškai ir galimybė atsisėsti kažkieno paslaugiai sukurtame pavėsyje bei atsigaivinti šalto limonado stikline pasidaro neįkainojama. Pats eidamas Keliu gerai žinai, kad jei tau taip gera surasti tokią vietą, tai ir einantį po tavęs ji lygiai taip pat džiugins.
Ir jei jau atvykai į Ispaniją ir gali sau leisti tokią ilgą kelionę, pasiteisinimo, kad nepaliksi kelių eurų už nakvynę ar maistą, kai jų niekas neprašo, nelabai yra. O tie, kurie renkasi nemesti pinigų į dėžutę čia paprastai randa kitą būdą atsidėkoti – pavyzdžiui, pasavanoriauti tokioje vietoje kelias valandas ar dieną.
Galicijos staigmenos
Praleidusios keturias savaites kelyje, stebimės ne tik pagausėjusių „donativo“ vietų skaičiumi. Iš Leono ir Castillo regiono perėjusios į Galiciją vieną rytą ėmėme ir netekome žado – mus pasitiko ne tik ūkai, bet ir neįtikėtina drėgmė bei žaluma. Ne, ne, nė kiek nejuokaujame. Po saulės išdegintų ir sausros iškankintų lygumų staiga atsidūrėme tikrose džiunglėse, kur rūkai ir dulksnos sklaidosi tik prieš pat vidurdienį.
Jei nežinočiau, kur esu, ir pamatyčiau tokią žalumą, kylančius rūkus bei pilkumą, tai sakyčiau, kad atsidūriau Škotijoje, Airijoje arba Didžiojoje Britanijoje. Bet ne – tai Galicija, kurioje iki šiol gali sutikti net ir vilkų bei meškų. Ar bent taip tiki patys ispanai. Kol kas tokiais susitikimais pasigirti negalime, bet štai kiaunės tyliais rytais, kai keliuose nėra mašinų ir pasirodo itin mažai piligrimų, tiesiog siautėja ant piligrimų kelio.
Galicija nustebino ir vėsuma. Čia einant ryte purto šaltis net ir apsivilkus megztinį – drabužiai ir plaukai nuo rūkų greitai sudrėksta, o tuomet bet kokį vėsos komfortą galima pamiršti. Iškentus kelias valandas tokios drėgmės terapijos, neapsikentęs lendi kavos į pirmą rastą kavinę. O ką gi pamatai iš jos išėjęs? Kad vėsos visiškai nebelikę – ji dingo kartu su rūkais. Ir tuomet iš karto patenki į kaitrios saulės akiratį. Dar nei nesušilus ar iki galo neišdžiūvus jau esi priverstas teptis kremu nuo saulės, o plaukus „puošia“ nebe dulksnos, o prakaito lašeliai.
Ispanai šypsosi: jiems tokia orų kaita čia ne naujiena, o mums tenka tik visomis išgalėmis bandyti prisitaikyti – slogos ir kosulys su tokiais temperatūros ir orų permainomis, atrodo, tiesiog tyko už kiekvieno kampo.
Likęs šimtukas
Besistengdamos nepaklysti Galicijos miškuose, nuolat ieškome geltonų rodyklių, kelią žyminčių stulpelių arba kriauklių, rodančių piligrimų kelio į Santiago de Compostela kryptį. Šiame regione keliautojai itin džiaugiasi nuorodų patobulinimu – ant betoninių stulpelių su kriauklėmis kartu puikuojasi ir skaičiai, rodantys iki Santiago de Compostela miesto likusį atstumą kilometrų bei metrų tikslumu.
Ir štai 28-osios ėjimo dienos rytą miglose mus pasitiko itin visų pamėgtas stulpelis. Ant jo puikuojasi skaičius 100,000. Tai reiškia, kad iki mūsų kelio pabaigos liko vos vienas šimtas kilometrų arba aštuntadalis Kelio. Tačiau ar drįstame sakyti, kad jau tik tiek? Tikrai ne!
Tenka pripažinti, kad pirmą kartą per šią kelionę atrodo, kad fizinių galimybių ribos labai arti. Iš pradžių bandėme teisintis pačios sau, kad kelių ir pėdų skausmai bei negebėjimas atsikelti taip greit ir taip anksti kaip prieš porą savaičių yra tik artėjančios Kelio pabaigos pasekmė. Bet, atrodo, kad bandėme apgauti save. Pavargęs kūnas visais ženklais – patinimais, skausmais ir nuolatiniu nuovargiu – tiesiog trimituoja, kad jam jau gana.
Tad nors kelionei ir ruošėmės, tačiau iki šiol gyvenime nebuvo tekę kasdien karštyje eiti 20-30 kilometrų atstumus daugiau nei keturias savaites. Taigi, pradėjus paskutinį šimtą kilometrų kas vakarą kaupiame jėgas ateinančiai dienai, lepiname savo pavargusias kojas savamoksliais masažais ir žadame sau poilsį vos tik pasieksime Santiago de Compostela miestą.
Facebook: STEPS THAT MATTER
