Grįždamas į lemtingąją 2018 m. lapkričio 18-ąją Saulius pasakojo, kad dar nebuvo pasibaigusios atostogos, kai iš vieno pasibuvimo su draugais vakare ėjo namo. Tačiau viskas pasibaigė tragiškai – vaikinas buvo stipriai partrenktas automobilio.
Apie tai, kas nutiko, Saulius jau iš aplinkinių pasakojimų sužinojo tik kitų metų sausio pradžioje prabudęs po dirbtinės komos, mat pats smūgio neprisimena.
„Viskas buvo panašiai, kaip kad rodo filmuose – pirmiausia prabudus klausė, ar atsimenu vardą, ar žinau, iš kur esu. Viską atsakiau teisingai. Bet kai paklausė, ar atsimenu, kaip viskas nutiko, negalėjau atsakyti. Sakė, kad dažniausiai taip nutinka – juk yra vos kelios sekundės, akimirka, kai patiriamas smūgis ir žmogus iškart netenka sąmonės“, – pasakojo jis.
Nedėjo vilčių, kad išgyvens
Taigi jaunas vyras jau tik vėliau iš gydytojų ir aplinkinių pasakojimų sužinojęs, tiek kas jam nutiko, tiek kokio sudėtingo gydymo prireikė. Respublikinės Šiaulių ligoninės medikai neslepia, kad jo sužalojimai buvo tokie stiprūs, kaip žmogui iškritus iš 5 aukšto, tad jie neteikė daug vilčių, kad kelmiškiui pavyks išgyventi.
„Tik vėliau išsiaiškinau, kad manęs po nelaimės net nevežė į priimamąjį, o tiesiai į reanimaciją. Kai po ilgo laiko teko sutikti ir su vienu iš daktarų, jis papasakojo, kad apie 2 nakties ar pusę trijų mane pradėjo operuoti, visą naktį operavo, man buvo ir nosis lūžusi, ir kaklo slankstelis įtrūkęs, ir kairė ranka sutrupinta, ir abi kojos su skeveldriniais lūžiais. Operacija truko labai ilgai, nes kai keitėsi rytinė pamaina operacinėje, jis dar mane baiginėjo „rinkti“. Išties mažai kas buvo sveika likę“, – skaudžia patirtimi dalinosi jis.
Kaip pasakojo patys medikai, vyro gyvybė ilgą laiką kabojo ant plauko ir maždaug tik po savaitės atsirado vilties, kad jam pavyks išgyventi.
Patyrė šoką, pamatęs, kad yra be kojos
Saulius net pusantro mėnesio praleido dirbtinėje komoje. Pasiteiravus, ar prisimena tuo metu lydėjus kokius vaizdinius, vyras teigė ir dabar puikiai prisimenantis, ką teko sapnuoti:
„Nežinau, ar visą tą laiką sapnavau, ar tik tam tikrais momentais, bet buvo visokių sapnų – ir gražių, ir baisių. Buvo ir labai keistų dalykų, pavyzdžiui, tu matai savo namus, pro juos praeini, nori įeiti į kiemą, bet negali, lyg tave kas laiko.“
Tikrai geriau vaikščioti su protezu ir gyventi gana neblogai, nei gulėti karste su abiem kojomis.
Nors prabudus buvo baisu, kaip reikės valgyti, judėti, kai pusantro mėnesio kūnas buvo sustingęs, vis tik didžiausias šokas buvo išvysti, kad yra netekęs kairės kojos. Ją pasitarus su artimaisiais nuspręsta amputuoti, mat kilo grėsmė vyro gyvybei.
„Ją mėnesį laiko bandė visais įmanomais būdais – vaistais, operacijomis, kitais metodais – išgelbėti. Bet po mėnesio, gruodžio 18 d., vis tik nusprendė pašalinti, nes ją tol laikė ir bandė gelbėti, kol gyvybei dar nebuvo kilęs kritinis pavojus. Jis, aišku, visada buvo, bet jau buvo prieita riba, kai arba viskas kryps į vieną, arba į kitą pusę.
Tikrai geriau vaikščioti su protezu ir gyventi gana neblogai, nei gulėti karste su abiem kojomis (šyptelėjo). Kai koją pašalino, per dvi savaites tiesiog akys nušvito, būklė pagerėjo. Kai mane pažadino iš dirbtinės komos, labai greitai pradėjau kalbėti. Gydytojai patys tuo stebėjosi, nes po tokių nelaimių žmonės arba neišgyvena, arba dar kažkas blogiau būna. Žinoma, kai pamačiau, kad nėra kojos, buvau šokiruotas, akys ant kaktos iššoko. Bet esu be galo dėkingas gydytojams už tai, kad mane išgelbėjo“, – kalbėjo kelmiškis.
Visgi jauną vyrą labiau glumino ne tai, kad prarado koją, pasak jo, sunku buvo dėl to, bendra sveikatos būklė buvo sudėtinga.
„Buvo ir visa kita lūžę, daug pavojingų žaizdų, kurias turėjau saugoti. Ir operacijų dar buvo nemažai“, – pridūrė Saulius.
Po nelaimės praėjus daugiau nei pusei metų, vaikinas po truputį pradėjo mokytis vaikščioti su protezu.
„Tada irgi buvo labai sunku, nes šiaip gal jaunam žmogui tiek daug pastangų nekainuotų išmokti vaikščioti su protezu. Bet aš buvau patyręs labai daug kitų lūžių, stipriai sužalota ir kita koja, tad reikėjo velniškai daug pastangų. Dar kadangi buvau dirbtinėje komoje, netekau daug jėgų ir svorio, raumeninės masės, tad atsigavimas truko ilgai“, – pasakojo Saulius.
Užgimė milžiniška motyvacija nepasiduoti
Nepaisant sunkumų vaikinas tikina, kad nė sekundei nebuvo kilę minčių, kad dabar gyvenimas baigtas. Priešingai – dar gulėdamas reanimacijoje Saulius pajuto didžiulę vidinę motyvaciją nepasiduoti, išnaudoti likimo suteiktą antrą šansą gyventi.
„Dar reanimacijoje daviau sau pažadą, kad koks jau esu, toks, gal merginos ar žmonos nesusirasiu, bet tikrai gyvensiu, ką pavyks, tą darysiu. Gydytojai sakė, kad retai kas po tokių smūgių išgyvena, tad iš pradžių ir patys netikėjo, kad man pavyks išsikapstyti. Bet, kaip pasakojo artimieji, kai daktarai mane tą naktį „lopė“, sakė, matosi, kad jaunas, fiziškai tvirto vyro kūnas, tai realiai ir padėjo išgyventi.
Jei kiti, būna, palūžta, prasigeria, man anaiptol kilo įkvėpimas toliau gyventi.
Ir, matyt, mane tai labai „užmotyvavo“ dar gulint reanimacijoje, su visais pajungtais vamzdeliais, sakiau sau, kad jei puse tiek išsikapstysiu, kiek dabar, gyvenime visų žalingų įpročių atsisakysiu, pagal galimybes sportuosiu. Galėjau gulėti, tik stebėti, kaip aplink mane visi šokinėja, bet dar anksti tokiame amžiuje taip gyventi. Guodžiau save, kad, ačiū dievui, stuburas sveikas, padėjo ir daktarų nuraminimai, kad jei būsiu kantrus, susigydysiu, reikės daug pastangų, bet judėsiu, vaikščiosiu“, – kalbėjo kelmiškis.
Pašnekovas pasakojo, kad įkvėpimo itin sėmėsi iš kitų su panašiomis traumomis susidūrusių žmonių.
„Jei kiti, būna, palūžta, prasigeria, man anaiptol kilo įkvėpimas toliau gyventi. Kai po keturių mėnesių ligoninėje mane jau išleido namo, buvo toks sutapimas, kad vakare namie socialiniame tinkle pamačiau video įrašą žmogaus, kuris irgi buvo patyręs labai daug sužalojimų.
Jis irgi buvo be kojos, tik jos netekęs žemiau kelio. Kai pamačiau, kaip jis gyvena, kaip juda, tai suteikė dar daugiau motyvacijos. Kol gydžiausi, mokiausi vaikščioti, visais įmanomais kanalais stebėjau to žmogaus patirtį“, – pasakojo Saulius.
Paniro į sportą
Nors gijimas truko pakankamai ilgai – apie porą metų, teko patirti ne vieną operaciją, vaikinas, vos tik leido gydytojai, palengva pradėjo sportuoti.
„Kai jau susigydžiau, gavau leidimą, kad galiu pradėti kilnoti svorius, pradėjau sportuoti. Bet visai nesitikėjau, kad užsėmimas sportu vien dėl savęs paties netrukus nuves iki kažko daugiau. Kadangi dabar socialiniai tinklai visagaliai, netikėtai sulaukiau pasiūlymo sudalyvauti varžybose.
Žinoma, sutikau, nes dar nuo mokyklos laikų domėjausi sportu. Taigi pernai pirmą kartą sudalyvavau fitneso varžybose, o dabar prieš kelias savaites teko vėl dalyvauti. Aišku, dalyvauju neįgaliųjų kategorijoje, bet šie visi dalykai man neleido pasiduoti“, – kalbėjo jau ir prizinių vietų spėjęs užimti vyras.
Aktyviai dalindamasis savo nuotraukomis ir pasiekimais Saulius sulaukė ir kvietimo iš unikalių modelių agentūros „Hero talents“, teko nusifilmuoti ne vienoje reklamoje.
Gyvenimas tapo sveikesnis
Paklaustas, ar šiandien jau jaučiasi atsigavęs po visų išgyvenimų, Saulius teigė, kad tokia trauma neišvengiamai atsiliepia.
„Pagal bendrą būklę, kai klausia, ar tu valgai, miegi, tai dėl tokių dalykų visada gerai jaučiuosi, bet fiziškai tam tikri dalykai, nori nenori, atsiliepia. Praėjus trims metams, kas atrodo jau nemažai laiko, mediciniškai vis tik buvo pradžių pradžia, nes sužalojimai buvo labai pavojingi.
Aišku, aš dabar judu, bet negaliu vaikščioti pasiėmęs didelių svorių, bet tam tikrus pratimus sėdint galiu daryti su nemažu svoriu. Gydytojai primena, kad turiu pasisaugoti, negaliu taip, kaip anksčiau elgtis. Priėmiau tai, kad reikės gyventi kitaip, jei kažką padarydavau per 5 minutes, dabar – per 10“, – optimizmo neprarado jis.
Vyras pasakojo išmokęs Naujus metus, gimtadienius, kitas šventes pažymėti su kava, vandeniu, normaliu maistu:
„Iki dabar laikausi pasižadėjimo sau. Nors turiu gerą protezą, judėjimas, be abejo, kitoks, bet gyvenimas tapo ir kokybiškesnis, ir laimingesnis, ir sveikesnis. Vaikštant su protezu turi atidžiau judėti, neužkliūti. Bet žmonės dešimtmečiais ir ratukuose gyvena, o aš vis tik turiu galimybę ir laipteliu palipti, ir pastovėti, taip save nuramindavau.“
Nori įkvėpti kitus
Jaunas vyras pasakojo, kad gydydamasis daugiausiai visko mokėsi iš likimo draugų užsieniečių, mat Lietuvoje, ypač dar prieš keletą metų mažai kas viešinosi apie gyvenimą turint tokią negalią.
„Dabar gal jau daugiau to atsiranda. Puiku, kad galima įsikelti nuotraukų, pasidalinti savo istorija, nes tikrai yra ir kitų jaunų žmonių, kuriems nutinka tokia ar panaši bėda. Norisi, kad jie pamatytų, jog galima gyventi toliau. Nes daug kas linkęs užsisklęsti, bet to tikrai nereikėtų daryti“, – nepasiduoti ragino jis.
Saulius neslėpė, kad kurį laiką po nelaimės, kol nebuvo sustiprėjęs, neskubėjo rodytis viešumoje, mat kam juk malonu rodytis visiškai silpnam. Paklaustas, kaip po nelaimės reagavo draugai, vyras neslėpė, kad dalis nusigręžė. Tačiau dėl to jis teigia neišgyvenantis, nes atsirado naujų draugų.
„Artimieji, be abejo, visada palaikė. Buvo keletas draugų, kurie palaikė, aplankydavo, kada galėdavo ir ligoninėje, ir namie. Bet nors iki nelaimės turėjau labai daug draugų, nenorėjau kad iškart visi sužinotų, kas man nutiko, tad ir pats gal kiek nusisukau, kiti gal patys nuo manęs nusisuko. Bet pažymiu, kad nepykstu dėl tų, kurių neliko, nes gal tai ir nebuvo tie žmonės, su kuriais reikėtų bendrauti. Bet, kas labai svarbu, išmokau būti su pačiu savimi.
Kai pradėjau po truputį sportuoti, atsirado nauji draugai, gal juos ir rečiau sutinku, bet jie mane priima tokį, koks esu, visada mane palaiko, kviečia į renginius, manęs visai neišskiria. Jie ir palaiko, pamotyvuoja, pasididžiuoja“, – džiaugėsi Saulius.
Gatvėje jaučia tik padrąsinančius žvilgsnius
Paklaustas, kaip keičiasi visuomenės požiūris į neįgalų žmogų ir ar tenka išvysti kreivų žvilgsnių gatvėje, pašnekovas tikino neigiamų patirčių neturėjęs.
„Esu girdėjęs, kad kitam žmogui, turinčiam protezą, parduotuvėje kažkas pasakydavo: „Tai kaip jūs čia sau leidžiat, kaip jūs galite su šortais būti?“ Asmeniškai aš, kiek viešumoje teko būti su šortais, niekada nesulaukiau nieko neigiamo. Todėl labiau esu linkęs daryti išvadą, kad žmonės yra labai tolerantiški neįgaliųjų atžvilgiu.
Kalbant apie žvilgsnius, suprantu, kad gal koks vyresnis, senesnis žmogus gal pagalvoja, kaip čia taip galima. Bet kai pirmą kartą nusprendžiau pasirodyti viešumoje, tai nuvykau vasarą tiesiai į Palangą, kur daug žmonių. Atrodo, žandai kaista, jaudiniesi, kas ką pagalvos, bet išties kai kurių žmonių žvilgsnius bandžiau pagauti ir man jie pasirodė ne iš gailesčio, tačiau besistebintys, kaip čia aš einu ramiai be jokių lazdų, su kuprine ant pečių.
Tai daugiau tokias patirtis turiu. Kiti dėl įdomumo pasiteirauja, kas man nutiko ir atsisveikindami kaip tik padrąsina. Man atrodo, kad dabar ypač jaunimas daugiau žmonių ir socialiniuose tinkluose su įvairia negalia mato ir priima laisviau, neišskiria, kad tas žmogus kažkoks kitoks“, – apibendrino Saulius.
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg
)
