Andrius Užkalnis
11 val. ·
Kaip lietuvės moterys moka sukurti pragarą namie, arba kviečiu prie stalo (jūsų šventės niekam nereikia)
Gaminantis vyras yra reta problema. Dažniau būna kita bėda: šeimininkė, kuri žino, kad bet kokiam svečių atėjimui reikia priruošti dešimt patiekalų, ir tada užtaiso peklą sau pačiai, o paskui ir kitiems. Štai kaip tai atrodo.
Mama arba teta visada turi pagaminti visko lygiai penkis kartus daugiau, negu reikia, ir kadangi patiekalų daug, tai gaminimas gali užtrukti parą prieš svečių vizitą, ir vis tiek nieko nespėja.
Likus dviems valandoms iki svečių, prisimena, kad turi persirengti ir nusiprausti, ir valandos susitvarkymas sukišamas į dvidešimt minučių, kai viskas krenta iš rankų (ir jums kristų po 26 valandų virtuvėje), ir lemiamu momentu ant vonios grindų liuobiasi stiklinis kremo indelis, aptaško suknią ir pažyra šukių ir drėkinamojo kremo mišiniu. Tada reikia per dvi minutes išsiprosinti kitą drabužį, nusideginant pirštą, ir lakstoma po namus su neėdusios girtos PMS raganos išraiška, garsiai maldaujant ir stenant, kad nors tie svečiai vėluotų šiandien. Namiškiai būna issislapstę po kampus ir stengiasi po ranka nepakliūti, nes gerai nesibaigs šiandien niekam. Jie žino, ne pirmas kartas.
Svečiai, kaip tyčia, nevėluoja ir ateina su gėlėmis, kurioms reikia kaskart nerasti vazos, ir dar su penkiais pageidavimais, tas nori gerti, tas į tūliką, o Romutei gal gali rasti siūlą ir adatą, nes mašinoje suknelė prairo. Išvargusios ir piktos šeimininkės nuotaika pasiekia minusinius skaičius ir artėja prie kosminio ledo temperatūros. Pro dantis yra košiamos į orą frazės “aš čia kaip tarnaitė”, “niekas absoliučiai nepadeda”, “kažkodėl viską turiu viena daryti, prisiekiu, paskutinis kartas”.
Tuo metu šeimininkės virtuvėje yra viskas užversta neplautais puodais, lėkštėm, bliūdais ir įrankiais, kažkas pridegė, daug kas išbėgo, ir ji nieko nebespėja. Virtuvėn užeina Romutė ir klausia, gal ką padėt (“ką tu man padėsi, aš pati nieko nebesuprantu čia”, atsako gaspadinė). Paskui Romutė pasisukusi subine užkabina slovikutį su raugintais agurkais, ir jis liuobiasi ant grindų ir susikula. Šeimininkei jau eina garas pro ausis, Romute nerangiai juokauja “tai matai, norėjau padėt ir padėjau” ir sako, kad viską sutvarkys, bet Romutė neranda nei šiūpelio, nei škurlio, nei popierinio rankšluosčio, ir viską tenka tvarkyti pačiai šeimininkei, kuri šnypšdama ropoja po grindis, o Romutė dar tuo metu jos klausia, ar neužbauduos pastatytos mašinos, nes pastatė po ženklu. Tuo metu išbėga ant dujinės dar vienas padažas ir perverda kiaušiniai.
Kai baigiasi šitas pragaro spektaklis, šeimininkė drakono akimis ir šūdo kandusios stiervos išraiška ateina pas svečius, kurie nuobodžiauja svetainėje, kur Bronius su Zenonu jau po penktą čierką daro ir kalbasi apie mašinas ir dujų įrangą. “Tai ko jūs nesėdat prie stalo, ar dabar specialaus pakvietimo reikia”, sušnypščia ji, ir kvietimas nuskamba kaip grąsinimas. Svečiai susėda, ir šeimininkė pradeda, vos tvardydamasi iš nuovargio ir erzulio, lakstyti tarp svetainės ir virtuvės, nešiodama savo visus paruoštus kūrinius, kurių tiek niekas nenori ir tiek niekada nesuvalgo. “Dėkitės dar, ko nesidedat, ar aš sau gaminau”, švokščia šeimininkė ir nešioja bliūdus ir blėkas toliau.

Išmatomis aplipusių rankų dabar niekas neplauna , išmatos susigeria į pyragų tešlą ir kitus mėsos ruošinius. Jeigu ruošėjas sveikas , tai normalu.

Gruzijoje?ten aš buvau ne kartą ir galiu pasakyti,kad švara gruzinų restoranuose tikrai nepasižymi,o pagrindinis akcentas yra dėmesys klientui ir pats maistas.

Atrodo, kad čia komentaruose renkasi tik TOKIE , kurių vienintelė laimė , - ką nors apipilti pamazgomis...- tikri tvarto užpakaliai...

Šitas niežų ir blusų nukamuotas katinas tiek padaugina priėsti, kad viskas tampa neskanu. Katiną reikia komandiruoti į putkos kareivius, ten skaniai prisiėstų.

Paskutinį kartą, labai skaniai maitinomės Grand Lietuva Druskininkuose..

Šūdas tas sakartvelo maistas

Riebų katiną užpjūdyti pasiutusiais šunimis ir jiem jį sušerti

Paskutinį kartą ten buvau gal prieš 7 metus. Po to sekė padėkoja, dar vėliau - permanentinė infliacija. Kainos pakilo drastiškai, todėl dabar jau neinu, nes per brangu. O tada ginklais kainavo 80 ct. O tada, prieš 7 (gal 6 metus?) metus buvo ta pati (gal ji giminaitė to vado) padavėja ir dirbo ji taip pat atmestinai. Hoziajinas buvo labai susireikšminęs, kasos kvitą teko išsireikalauti po kelinto reikalavimo. Tiesig sssp. O chinkaliai buvo pasakiški, kaip ir čiačia, šašlas, liulia ir odžarulis. Nemanau, kad kas nors pasikeitė maiste tenai. Tiesiog katinai yra iš kaimo (chinkalius šakute valgo tik nemokšos). Nors gal ir klystu, gal maistas ir sumenko. Reikės nueiti ir paišlaidauti. O dėl skonio, tai į chinkalius dedama šviežiai kapota kindza ir tai privaloma, tačiau ji suteikia specifinį skonį ir daugeliui litvinų tai neskanu. O be kindzos-chinkalis-ne chinkalis, visai kaip cepelinai su arkliena kokio kazacho supratimu.

Chebra kas per veikejas storas katinas? Kad kur matau visur nedarijas ir vis jam pasitaiko PARAŠA.