Gruodžio 2-ąją sukanka lygiai dveji metai, kai iš šio pasaulio netikėtai iškeliavo TV3 laidų veidas Vitalijus Cololo. Jo artimas draugas, grupės „Išjunk šviesą“ lyderis Valdas Burnys dalinasi, kad iki šiol negali susitaikyti, kad jo draugo nebėra.
„Dar sunku susitaikyti, kad jo nėra. Būdavo, kad vis jis paskambindavo, vis kažką organizuodavo. Dar gyvenu su jausmu, kad lyg jis vakar skambino man“, – mintimis dalijasi V. Burnys.
Su Vitalijumi Valdas susipažino dar 1990-aisiais, kai vyras atkeliavo į Šiaulius su grupe įrašinėti dainos. Paskendusį darbuose jį pasitiko Vitalijus.
„Jis paklausinėjo, kas mes tokie esame ir ką veikiame. Nuo to laiko su juo pradėjome artimai bendrauti, kartu keliavome, vykome į filmavimus. Kartais jis užsukdavo pas mane ir arbatos išgerti“, – draugystę su V. Cololo apibūdina jis.
„Jis gyveno juoku“
Artimo bičiulio netekęs V. Burnys šiltų žodžių apie draugą ilgai neieško – jo atmintyje draugas dar vis šypsosi.
„Prisimenu jį kaip pagrindinį organizatorių, lyderį, kuris visada juokauja. Jis iš bet kokios situacijos – ar liūdnos, ar keistos, padarydavo juoką. Jis visada būdavo optimistiškas ir linksmas, kad ir kokia diena tai būtų. Apie liūdesį minčių jis tikriausiai niekada neturėdavo – jis visada tik galvodavo, kaip čia ką sugalvoti, ką padaryti“, – sako Valdas.
Kad V. Cololo buvo tikras energijos užtaisas rodo ir jo darbai – jei vyras kažką darydavo, padarydavo ne paviršutiniškai, o atiduodavo visą savo sielą. Tikriausiai nesuskaičiuosi, kiek šypsenų per visą savo gyvenimą vyras sukėlė.
„Televiziniuose projektuose jis visada atiduodavo visą save ir su dideliu entuziazmu viską darydavo. Jis visada klausdavo nuomonės, patarimo apie savo darbus. Žmonės net jam sakydavo, kad neskubėtų ir pailsėtų. Jis visada norėdavo viską padaryti kuo greičiau, kuo geriau ir gauti gerą rezultatą.
Jis gyveno juoku. Tai buvo jo pagrindinė veikla, hobis, darbas, su kuriuo jis kasdien gyvendavo – jokių pašalinių minčių jam nekildavo. Jo galvoje nuolat kirbėdavo mintys apie naujus projektus, filmų kūrybą – ten nebuvo vietos negatyvioms mintims“, – šiltais prisiminimais dalijasi V. Cololo draugas.
Užkrėsdavo optimizmu
Žinomas humoristas šį pasaulį paliko staiga. Su juo tuo metu buvęs Valdas Burnys sako, kad bičiulis pasaulį paliko visai netikėtai – vyras mirė kelionės Ispanijoje metu.
„Tą dieną, kai Vitalijus iškeliavo, neturėjome net jokios nuojautos, kad kažkas nutiks. Vos atsikėlęs jis juokavo, vis kažką pašiepdavo, juokdavosi ir iš savęs, savo poelgių. Per visą tą laiką, kurį pažinojau Vitalijų, niekada nemačiau jo liūdno, negatyvaus ar apimto depresinių nuotaikų. Jis mus paliko visai netikėtai“, – teigia vyras.
Pats Vitalijus Cololo yra sakęs: „Kadangi aš esu humoristas, tai mane pamatę žmonės nusišypso ir aš turiu šypsotis, nepriklausomai, kaip jaučiuosi. Tai kelia man nuotaiką ir man patinka.“
Tikriausiai nė vienas humoristą pažinojęs žmogus negalėtų pasakyti, kad jį kada nors matė liūdną ar surūgusiu veidu. Atvirkščiai – jis mokėdavo pasijuokti ir iš savęs, liūdesio apimtą sielą vyras priversdavo šypsotis vien savo buvimu šalia.
„Jei jam kas nepavykdavo ar nesigaudavo, jis tiesiog mėgdavo nusikeikti, nusisukti, o po to nusijuokti ir pasakyti, kad kitą kartą padarys dar geriau. Jam niekada netrūko energijos, jis visada visus užkrėsdavo savo optimizmu ir linksmumu vien būdamas greta“, – apie jį kalba vienas artimiausių draugų.
Valdas Burnys neslepia, kad nuoširdžiu draugu laikęs Vitalijų Cololo prisimins dar ilgai. O ir susitaikyti su mintimi, kad bičiulio jau dvejus metus nėra šalia, beveik neįmanoma...
„Dar sunku susitaikyti su ta mintimi, kad jo nebėra. Kasdien apie jį pagalvoju – nežinau, ar įmanoma bus pilnai susitaikyti su ta mintimi, kad jo visai nebėra čia. Kartais dar pagalvoju: „O kodėl Vitalka nepaskambina?“ Bet paskui supranti, kad toks gyvenimas ir mes visi esame laikini. Niekada nežinai, kiek kam laiko yra skirta. Reikia džiaugtis šia diena taip, kaip džiaugdavosi Vitalijus – tokių žmonių kaip jis – reta.“
