Verslininkė Jolanta Povilaitytė neseniai grįžo iš Afrikos. Mergina dar kartą įsitikino, kad dalykai, apie kuriuos ne tik svajoji, bet ir eini jų link, būtinai išsipildo.
Porą savaičių Zimbavėje lietuvė „ganė“ nykstančius plėšriausius pasaulio gyvūnus – liūtus. Paglostyti šiuos didžiuosius kačių šeimos atstovus ir prisidėti prie jų išlikimo buvo didžiausia merginos svajonė.
Įsimintini pusryčiai
Jolanta ilgai prisimins pusryčius Zimbabvės brūzgynuose, kai saulei tekant sėdėjo ant akmens ir valgė kukurūzų košę, o šalia tupėjo trys liūtai. „Kiekvienas, net menkiausias vidinės patirties atspalvis turi savo atitikmenį gamtoje, per kurį pažįstame savo esmę. Gaila, kad šios aplinkos ir patiekalo negalėsiu užsisakyti nė viename pasaulio restorane“, – šypsojosi Jolanta.
Šiuo metu zoologijos soduose laikomi 1 179 liūtai. Per 10 metų šešis kartus daugiau liūtų buvo nušauta dėl trofėjų ir eksportuota iš Afrikos. Kita problema – plintančios ligos. „Esu įsitikinusi, kad liūtų ateitis yra ne tik Afrikos rankose. Labai daug priklauso ir nuo mūsų sąmoningumo, ateities kartų švietimo“, – sako Jolanta.
Misija – padėti liūtams
Pelno nesiekianti organizacija „Afrikan Lion & Environmental Research Trust“ (ALERT) rūpinasi liūtų išlikimu. Ji glaudžiai bendradarbiauja su valstybės tarnybomis ir laukinių gyvūnų specialistais. Aistringa gyvūnų mylėtoja J.Povilaitytė laiminga, galėdama nors maža dalele prisidėti prie Andriaus ir Vendės Konolių sukurtos programos. Ponas A.Konolis, nors ir netekęs per liūtų užpuolimą kairės rankos, visą gyvenimą rūpinasi šiais gyvūnais.
Dviejų savaičių savanorystė pagal ALERT programą kainuoja 1 575 Didžiosios Britanijos svarus sterlingų, neskaitant skrydžių ir kitų kelionės išlaidų. Savanorių lėšos skiriamos gyvūnų veterinarijos paslaugoms apmokėti, aptvarams įrengti, moksliniams tyrinėjimams ir, svarbiausia, tam, kad liūtai būtų paleisti į laisvę.
Veislynuose gimę liūtai, sulaukę trijų savaičių, atskiriami nuo motinų ir paleidžiami į specialiai pritaikytą aplinką. Programos savanoriai kartu su liūtų prižiūrėtojais kas keturias valandas šeria gyvūnus. „Tik ra palaima iš buteliuko maitinti liūtuką, kuris sveria tik kelis kilogramus, žinant, kad jis išaugs iki 180 kg“,– sako Jolanta. Su jaunikliais, anot jos, reikia būti atsargiems, nes net ir tokio amžiaus „kačiukų“ nagai gali pridaryti nemažai bėdos: jei įdrėks, bakterijos, esančios jų panagėse, gali sukelti kraujo užkrėtimą.
Jaunikliai patirties įgyja vaikštinėdami su žmonėmis po erdvų jiems skirtą plotą. Jie instinktyviai pradeda domėtis viskuo, ką galima medžioti. Su natūralia aplinka jauni liūtai supažindinami, kai jiems sukanka aštuoniolika mėnesių. Tada žvėrys jau gali medžioti ne tik smulkius paukščius, bet ir zebrus ar net, jei pavyksta pagauti, nesunkiai paguldyti ant žemės, ir buivolą.
Kelias į laisvę
Dvejų metų liūtai jau yra patyrę medžiotojai, naktimis jie gali tobulinti savo medžioklės įgūdžius. Sutemus savanoriai susėda į sunkvežimius, o liūtai išleidžiami į naktinę medžioklę. Sunkvežimis per atstumą seka iš paskos. Taip renkama informacija apie liūtų medžioklės ypatumus. Savanoriai puikiai žino – liūtų vakarienės teks kantriai laukti.
Antrame etape liūtai išleidžiami į didžiulį apie 500 akrų dydžio aptvarą natūralioje aplinkoje. Prieš tai jiems uždedamos radijo apykaklės, paimamas DNR pavyzdys, gyvūnai paskiepijami.
Trečiame etape jau visiškai susiformavusi liūtų šeima perkeliama į beveik 1 000 ha dydžio aptvarą. Jolanta džiaugiasi, kad rugsėjį buvo išleistas Ngamo liūtų būrys: Septynios liūtės – Ašanti, Anhena, Kenge, Kvali, Nala, Nama, Fyre – ir jų pasididžiavimas liūtas Mailo.
Savanorių darbai ir pareigos
Po rytinio liūtų pasivaikščiojimo, kuris prasideda apie pusę šešių ryto, ir puikių pusryčių bei kvapnios kavos puodelio prasideda kasdieniai savanorių darbai.
Tikrinami aptvarai, kad gyvūnai neišbėgtų, nes už jų neišgyventų nė 24 valandų – brakonieriai kaip mat juos sudorotų. Liūtų šėrimas nėra viena iš maloniausių procedūrų. Savanoriams tenka patiems sukapoti nugaišusių galvijų kūnus. Ne vienam tampo žarnas baisi dvėselienos smarvė. Bet pasirinkimo nėra – jei jau čia atvykai, tenka kapoti, gabalus dėti į karučius ir tarsi barmenui išvežioti ėdalą po narvus. Savanoriams padeda ilgametę patirtį turintys vietiniai ekspertai.
Taisyklės, kurių privalu laikytis
„Kiekvienas savanoris supažindinamas su tam tikromis taisyklėmis. Jų privalu laikytis, norint likti gyvam. Pirma: vaikštant su liūtais nepanikuoti, nes jie labai greitai pajunta baimės kvapą. Guodžia tai, kad su kiekviena diena savanoriai jaučiasi vis drąsiau, nes pradeda pažinti liūtų charakterius
Antra: jei liūtas užkabintų letena ar suleistų dantis (gerai, jeigu tik į koją) ir, neduok Dieve, užšoktų, blogiausia, ką gali padaryti, tai imti bėgti. Bet liūto neaplenksi... Jei spiegsi, skardus balsas jiems primins besigaluojančią gazelę ar kitą lengvą grobį. Trečia: akys negali būti liūto akių lygyje, nes tapsi lengva auka. Ketvirta: nieko nedėk ant žemės. Penkta: jei liūtas bando pagąsdinti, iškelk rankas ir eik link jo drąsiai sakydamas „ne“. Šešta: negalima liesti liūto galvos ir ausų, nes tai žvėris suvoks kaip grėsmę“, – vardijo J. Povilaitytė.
Mergina papasakojo atsitikimą, kai viena savanorė turėjo rankoje lazdelę, o liūtas, ją traukdamas, įbrėžė iki kraujo ranką. Lazdelė buvo skirta nukreipti liūto dėmesiui. Užuodę kraują trys liūtai ėmė sukti ratus apie merginą. Laimė, visada šalia esantis prižiūrėtojas viską greitai sutvarkė. Tada Jolanta įsitikino, kaip svarbu visiems laikytis kartu, nes būdamas vienas gali tapti lengvu grobiu.
Turtas – tradicijos
Pasak Jolantos, būtina apsilankyti netoli liūtų veislyno esančiame Antilopės parke. „Pusdienį gali praleisti su arkliais, leistis į safarį su drambliais ar pasivažinėti senoviniu vežimu. Gyvačių namelyje lankytojų laukia juodoji mamba. Norintieji gali išmaudyti dramblius“, – pasakojo mergina. Fotografi jos mylėtojams, tikino mergina, parke – tikras rojus.
Savanoriai turi galimybę pasisvečiuoti vietinių gyventojų šeimose, gaminti drauge ir ragauti jų maistą. „Apvalaus molinio namelio viduryje lyg aukuras kūrenasi ugnis. Palei sienas sustatyti mediniai suolai, aprūkusi indauja su keliomis metalinėmis lėkštėmis, kelios ožkos – visas vietinių gyventojų turtas. Tačiau netrunki įsitikinti, kad šių žmonių lobiai slypi jų širdyse, nes jie gyvena laikydamiesi protėvių tradicijų, – pastebėjo J.Povilaitytė. – Moterys, prieš patiekdamos vyrui maistą, paima ąsotį, atsiklaupia ir nuplauna vyrui rankas. Vyrai valgo sėdėdami ant suolų, o moterys ant žemės. Po pietų skamba būgnai. Atrodo, kad ši muzika nuplauna dienos dulkes nuo šių žmonių sielų.“
Austė Šaulytė
