Dažnas prisimena savo pirmąją cigaretę. Jos skonis ir kvapas malonių prisiminimų nepalieka. Tačiau šis potyris daugelio nuo rūkymo neatbaidė. Profesorius G. Navaitis paaiškino, kodėl po pirmosios nesėkmingos patirties žmonės renkasi rūkyti toliau.
„Rūkantis cigaretę galėjo pasijusti suaugęs, galėjo pasijusti priklausąs grupei, galėjo pasijusti darąs kažką prestižiško“, – jausmus, patiriamus rūkant pirmąsias cigaretes, apibūdino profesorius. Vienas iš pagrindinių rūkymo bruožų – bendrumo su kitais pajutimas.
Tad susimąsčius apie įpročio atsisakymą kyla baimės jausmas. Profesorius tikina, kad žmogus, išgyvenantis dilemą, ar mesti rūkyti, susiduria su tokiomis mintimis: „Bijo būti atstumtas grupės, patiki grupėje paplitusia nuomone, kad rūkymo atsisakymas sukels daug sunkumų, ir bijo jų metant“.
O štai jeigu svarstoma mesti rūkyti praėjus ilgesniam laikui nuo pradėjimo, tuomet, anot psichologo, susiduriama su baimėmis dėl negebėjimo susikaupti, suvaldyti streso, bendrauti.
Rūkymo priežastys
Rūkantiesiems neretai kyla problemų metant rūkyti. To dažnam metančiajam rūkyti iš pirmo karto padaryti nepavyksta. Profesorius G. Navaitis atskleidė, ką rūkantieji daro ne taip, mėgindami atsisakyti įpročio.
Viena iš priežasčių yra ta, kad žmonės savo fokusą nukreipia ne ten, kur jis turėtų krypti. Dėl šios priežasties įvairios paskaitos, knygų skaitymas apie žalą sveikatai, rūkančiųjų mirties statistikų apžvelgimas nepadeda. G. Navaitis nurodė, kad bandantieji mesti rūkyti „domėjosi, kodėl žmonės rūko, bet nesidomėjo, kodėl nerūko. Domėjosi blogu įpročiu, bet nesidomėjo geru“. Anot jo, ši klaida paplitusi.
Jo nuomone, suvokusieji klaidą gali prasmingai ir išsamiai analizuoti save ir nuoširdžiai sau atsakyti į klausimus, ką jiems duoda rūkymas, kokius jausmus jie jaučia rūkydami.
Taip pat kartais rūkantieji teigia, kad rūkymas yra būdas užsiimti tam tikra veikla. „Kodėl nepamėginus užimti rankas cigarete, bet jos nepridegti“, – šmaikštaudamas siūlo psichologas.
Dar vienas iš neretai girdimų pasiteisinimų – nuobodulio mažinimas. Anot G. Navaičio, nuobodulys tėra rūkančiųjų galvose, nes cigaretėse nieko įdomaus rasti negalima. „Rūkantys dažnai save apgaudinėja, net nuo savęs slepia tikruosius savo elgesio motyvus. Nenori pripažinti, kad rūkymas, tai spąstai, kuriuose netgi nėra sūrio“, – mintimis dalijosi profesorius.
Rūkymas – tai priklausomybė
Nuoširdžiai atsakius sau, kodėl rūkoma, priartėjama prie esminės išvados – priklausomybės pripažinimo. Tačiau net ir nustatę šią išvadą rūkantieji gali įpročio neatsisakyti.
Pasak psichologo, šis reiškinys vyksta, nes žmonės nesiliauja sau meluoti. „Įdomiausia, kad, kaip ir kitų kenksmingų įpročių atveju, žmonės nuolat patys sau „plauna“ smegenis. Įtikinėja save, kad rūkymo atsisakymas sukels siaubingas kančias, nors iš nuosavos patirties puikiai žino – pradedant rūkyti jokių kančių, nustojus tai daryti dienai ar mėnesiui, nebuvo“, – teigia profesorius.
Kalbėdamas apie rūkymą G. Navaitis atkreipia dėmesį ir į dabartinę rūkančiųjų patirtį – nerūkymas nekelia fizinio skausmo. „Rūkaliai gali išmiegoti visą naktį nerūkydami. Tačiau nikotino trūkumas sukelia tuštumos ir nesaugumo jausmą“, – aiškina G. Navaitis.
Taigi, tai leidžia suprasti įpročio veikimą. Psichologo pastebėjimu, rūkantieji tiki, kad atsisakę įpročio praras malonumą ir pagalbą nusiraminant. Jie nesuvokia, kad nerūkydami ne tik nieko neatsisako, tačiau taip pat įgyja laisvę. G. Navaitis priduria: „Jie galvoja, kad būtų smagu atsisakyti žlugdančių įpročių, bet smagus ne jų atsisakymas, o laisvas gyvenimas“.
Mesti rūkyti – verta
Pripažinus savo priklausomybę ir nebeieškant įpročiui pateisinimų, galima mėginti mesti rūkyti. G. Navaitis pabrėžia, kad šio proceso metu svarbiausia patikėti savimi ir savo gebėjimu keistis.
Proceso metu svarbu suvokti, kad nauja nerūkančiojo tapatybė gali padėti pagrindus savarankiškai mąstančio žmogaus tapatybei. „Toks žmogus supranta, kad rūkymo atsisakymas nėra auka, bet laimėjimas. Todėl jam ir nesunku“, – apie reikalingą metančiam rūkyti požiūrį kalba G. Navaitis.
Taip pat psichologas siūlo mesti rūkyti iškart. Jo manymu, rūkymo retinimas ir surūkomų cigarečių kiekio mažinimas naudos neatneša. „Elgesys rimtai nusprendus mesti rūkyti labai paprastas – reikia mesti iš karto ir džiaugtis“, – teigia profesorius.
Tiems, kuriuos aplanko baimė, nerimas, abejonės, džiaugsmo nebuvimas, psichologas prognozuoja liūdną scenarijų – jie mesti rūkyti dar nepasirengę. „Priėmęs sprendimą, daugiau niekada gyvenime neimti jokios cigaretės, žmogus privalo pasidžiaugti protingu ir naudingu sprendimu. Praėjus valandai nerūkant – pasidžiaugti darkart“, – pasakoja G. Navaitis.
Tvirtai apsisprendus, kad norima mesti rūkyti, psichologas siūlo atkreipti dėmesį į pirmąsias tris savaites. Jų metu, anot jo, didžiausias diskomfortas kyla ne dėl nikotino stokos, o dėl nežinojimo kuo užsiimti. Taip pat pavojus kyla dėl psichologinių signalų, kurie apsibrėžia ties tam tikru laiku, kuomet buvo rūkoma – pertraukų darbe, valgymo, susitikimų su draugais. „Visa, kas siejosi su rūkymu, ir vėl skatina užsirūkyti. Viso to reikia vengti nors kelias savaites“, – pataria G. Navaitis.
