Ką reikėtų daryti mirus žmogui ir kokie žingsniai po netekties yra svarbiausi, pasakojo kapų tvarkymo ir priežiūros paslaugų įmonės „Memorus-urnos.lt“ įkūrėja Eglė Balčiūnienė.
Kalbėdama apie netikėtą artimojo netektį, E. Balčiūnienė pažymi, kad yra keli aspektai, nuo kurių reikėtų pradėti organizuoti atsisveikinimą su velioniu.
Mirties fakto konstatavimas. Anot pašnekovės, artimojo netekčiai įvykus namuose arba viešoje vietoje, reikia skubiai telefonu apie tai pranešti bendrosios pagalbos centrui (112) ir neliesti kūno, iki kol atvyks medikai bei / ar policijos pareigūnai.
„Jeigu mirtis konstatuota gydymo įstaigoje, tuomet kol kas niekam papildomai pranešti nereikia. Jei mirties aplinkybės nėra aiškios arba jos yra smurtinės – policijos pareigūnai kūną perduos teismo medicinos ekspertams.
Jei asmuo mirė užsienyje, medicininį mirties liudijimą išduos atitinkamos tos šalies tarnybos. Nepriklausomai nuo to, kur artimasis mirė, tik medikai gali konstatuoti mirties faktą, išrašydami artimiesiems laikinąją medicininę pažymą“, – pažymi ji.
Antrasis žingsnis – susisiekimas su laidojimo ar kremavimo paslaugas teikiančiomis įmonėmis, kurios užtikrins saugų velionio transportavimą. Taip pat labai svarbu nuspręsti, kaip atrodys laidotuvių organizavimas:
„Reikia nuspręsti, kas organizuos atsisveikinimą – patys artimieji ar laidojimo paslaugas teikianti įmonė bei kokiu būdų artimasis bus laidojamas: kremuojant ar karste.“
Kreipimasis į kapines. Tik turint mirusiojo medicininį mirties liudijimą bei laidojančio asmens dokumentą, galima kreiptis į kapinių, kuriose norite palaidoti savo artimąjį, administraciją, kad ši suteiktų leidimą laidoti velionį ir išduotų paskyrimą jo amžinojo poilsio vietai.
Penktasis žingsnis – kreipimasis į socialinės paramos skyrių pagal mirusiojo arba laidojančio asmens gyvenamąją vietą dėl vienkartinės išmokos asmens laidojimui. Šį žingsnį reikia atlikti tik tuo atveju, jeigu dokumentais rūpinatės savarankiškai.
„Netekus artimo žmogaus, skiriama vienkartinė 368 eurų laidojimo pašalpa. Dėl šios vienkartinės pašalpos faktiškai mirusįjį palaidojęs asmuo turi kreiptis per 12 mėn. nuo teisės į laidojimo pašalpą atsiradimo dienos.
Pašalpa išmokama per 24 valandas, kuomet prašymas yra pateikiamas ne vėliau kaip 10 dienų. Jeigu velionis gavo pensiją, neįgalumo ar kitą išmoką, tuomet reikėtų kreiptis ir į „Sodros“ specialistus.
Jeigu asmuo mirė užsienyje, palaikų pervežimą organizavęs fizinis asmuo gali gauti paramą palaikams pervežti, jei jo vidutinės pajamos arba bendrai gyvenančių asmenų vidutinės pajamos neviršija 384 eurų.
Parama skiriama faktinėms palaikų pervežimo išlaidoms padegti ir neturi viršyti 2160 eurų. Dėl paramos reikia kreiptis ne vėliau kaip per 12 mėnesių nuo teisės į šią paramą atsiradimo dienos“, – priduria E. Balčiūnienė.
Paskutinis žingsnis – gedulingų pietų rezervacija: „Ruošiantis gedulingiems pietums, reikėtų apie juos pranešti ir į atsisveikinimą pakviesti visus mirusiam žmogui artimus, brangius žmones: gimines, bendradarbius, draugus.“
Laidojimo namai
Kreipiantis į laidojimo namus dėl velionio pašarvojimo ar kremavimo, būtina žinoti, kad svarbiausias dokumentas, kurį turėtumėte atsinešti su savimi, yra laikinoji medicininė pažyma, liudijanti artimojo mirties faktą.
„Šią pažymą taip pat reikalinga pateikti šeimos gydytojui, kurios pagrindu bus išduotas pagrindinis dokumentas – medicininis mirties liudijimas. Tik turint medicininį mirties liudijimą galima tvarkyti visus kitus, su laidojimu susijusius klausimus. Pavyzdžiui, prašyti leidimo laidoti kapinėse ar kreiptis dėl vienkartinės laidojimo pašalpos“, – įspėja specialistė.
Taip pat, atvykus į laidojimo namus, galite būti paprašyti ir kitų formalių dokumentų, mirties liudijimo, kad būtų galima gauti socialinę išmoką, jei tą patikėsite sutvarkyti laidojimo paslaugų įmonei, ir kitų būtinų dokumentų:
„Visgi, didžiausias dėmesys yra skiriamas įsigilinimui, kokio atsisveikinimo norisi artimiesiems, kokie buvo mirusiojo lūkesčiai, koks buvo pats velionis, ką jis mėgo. Taip pat yra aptariamos ir finansinės galimybės šiems lūkesčiams išpildyti bei suorganizuoti atsisveikinimui.“
Be to, E. Balčiūnienė priduria, kad kreiptis į laidojimo namų darbuotojus galima visais atvejais: kai norima šarvoti mirusiojo kūną su karstu arba urna. Be to, daugelis nežino, kad krematoriume, prieš kremavimo atlikimą, taip pat galima atsisveikinti su mirusiuoju.
„Kreiptis į šios srities darbuotojus taip pat rekomenduojama ir tada, kai yra pageidaujama, jog visus organizacinius dalykus atliktų specialistai ir norima gauti visas paslaugas iš „vienų rankų“.
Jeigu su urna nėra poreikio atsisveikinti šarvojimo salėje, tuomet iš karto galima kreiptis į kremavimo bei kūno transportavimo paslaugas teikiančią įmonę, toliau atsisveikinimo su artimuoju ceremoniją bei vietą organizuojant patiems artimiesiems.
Net ir pasirinkus laidojimo įmonę, verta žinoti apie galimybę paslaugų krepšelį koreguotis savo nuožiūra, pavyzdžiui, laidojimo rūbus, floristikos paslaugas ar patikusią urną galima įsigyti iš kitų tiekėjų ar parduotuvių, jeigu esamas paslaugos teikėjas negali išpildyti esamų pageidavimų, lūkesčių“, – primena Eglė Balčiūnienė.
Laidojimas ir šeimos kapavietė
Daug kas yra pratę manyti, kad suorganizuoti atsisveikinimo ceremoniją kainuoja nemažai pinigų. Visgi, kapų tvarkymo ir priežiūros paslaugas teikiančios įmonės „Memorus-urnos.lt“ direktorė Eglė teigia, kad labai pasistengus galima suorganizuoti laidotuves už 600-800 eurų be salės nuomos šarvojimui:
„Tačiau, mano žiniomis, vidutiniškai minimali skiriama suma yra 1000-1200 eurų. Labiau suasmenintos, jaukios, tačiau jokių išskirtinių norų netenkinančios laidotuvės dažniausiai apima 2000 eurų ir toliau suma didėja, priklausomai nuo individualių poreikių.“
Besiruošiant atsisveikinimui su velioniu, ne ką mažiau svarbi yra ir vieta, kurioje artimasis bus palaidotas. Pašnekovė pasakoja, kad visuomet rekomenduoja, esant progai, pasikalbėti ir aptarti dar žmogui esant gyvam, kaip ir kur šeimos narys įsivaizduoja ar pageidauja būti palaidotas nutikus netikėtai situacijai.
„Kai tokie pokalbiai įvyksta, kitiems šeimos nariams būna lengviau ir paprasčiau vykdyti artimojo valią. Nenorint apie tai kalbėtis, šiais laikais galima išreikšti savo valią raštu – iš anksto pasirašius trišalę sutartį su laidojimo paslaugų įmone arba testamente teisiškai įtvirtinus savo valią dėl laidojimo būdo.
Praktika ir istorijos liudija, kad taip yra išvengiama bereikalingų ginčų tarp artimųjų ir taip sudėtingu jiems gyvenimo etapu“, – pataria moteris.
Dažnai dar būdami gyvi artimieji išreiškia savo valią būti laidojami nutikus nelaimei jų šeimos kapavietėje.
Tokiu atveju, jeigu šeimos kapavietė jau yra, leidimas laidoti joje artimąjį yra išduodamas mirusiojo giminaičiams, sutuoktiniui (-ei) ir kitam laidojimą organizuojančiam asmeniui, pateikusiam rašytinį prašymą, mirties liudijimą ir kapavietę prižiūrinčio asmens prašymą ir / ar rašytinį sutikimą.
„Jeigu tose kapinėse šeimos kapavietės nėra, bus paskirta nauja vieta. Įprastai leidimas laidoti išduodamas laikotarpyje iki 24 valandų, dažniausiai tuo pačiu dokumentų pateikimo momentu, su sąlyga, jeigu yra laidojama į šeimos kapą ir jeigu yra duotas rašytinis sutikimas kapavietę prižiūrinčio asmens. Tokiu atveju yra paprasta.
Tais atvejais, kai nėra kapavietę prižiūrinčio asmens raštiško sutikimo, žmogus yra miręs, serga, išvykęs, nežinoma buvimo ar gyvenamoji vieta ir panašiai, leidimas laidoti turimoje šeimos kapavietėje išduodamas įrodžius mirusiojo giminystės ar santuokos ryšį su palaidotu asmeniu ir pateikus kitų šeimos narių, turinčių tokią pačią teisę į kapavietę, rašytinius sutikimus.
Čia terminas priklauso nuo to, per kiek laiko artimieji gali pateikti papildomus dokumentus ir gauti papildomus sutikimus. Taip pat, jeigu sutikimo suteikimas užtrunka, pavyzdžiui, asmuo žada atsiųsti sutikimą, bet tyčia vilkina procesą – leidimo suteikimo išdavimo terminas gali užsitęsti neprognozuojamą laiką.
Jeigu to sutikimo visgi nepavyksta gauti arba asmuo nesutinka jo duoti, tuomet žmogui palaidoti yra skiriama nauja vieta. Naujos kapavietės veikiančiose kapinėse skiriamos pagal kapinių planą eilės tvarka”, – išsamiai paaiškina E. Balčiūnienė.
Kapavietės būna įvairiausių dydžių: vienvietės, dvivietės arba šeimos. Tad pravartu žinoti, kad šeimos kapavietėje galima laidoti tik tris žmones su karstu vienas šalia kito. Daugiau artimųjų laidojimų „ant viršaus“ toje pačioje kapavietėje gali būti tik praėjus 25 metams:
„Tačiau galima naujai laidoti urnas, nesvarbu, kiek laiko yra praėję po paskutinio laidojimo karstu. Pavyzdžiui, tiek dabartiniam atvejui, tiek ateičiai, praktiškiausia mirus artimajam yra imti vienvietę ar dvivietę kapavietę visai šeimai, jeigu bus vykdomi kremavimai ir laidojimai urna.
Vienvietėje kapavietėje galima palaidoti ir 25 urnas, o jeigu jos yra ekologiškos, suyrančios, tuomet iš viso jokių ribojimų dėl skaičiaus nėra. Ribojimai gali atsirasti nebent dėl užrašų ant paminklo iškalime. Na, o naujos kapavietės reikia tada, jeigu esama kapavietė pilnai užpildyta, t .y. tarpe laidojimų nėra praėję 25 metai.“
Įkapės ir tradicijos
Neretai organizuojant atsisveikinimą su artimuoju neišspręstu klausimu lieka įkapių problema. Kai kurie žmonės tiki, kad laidoti žmogų reikia be jokių papildomų daiktų, o kiti atvirkščiai, pasirūpina svarbiausiais žmogaus turėtais daiktais, kurie jam buvo be galo brangūs.
Tačiau vieno teisingo požiūrio ir atsakymo nėra. Įkapėmis, anot pašnekovės, yra vadinama mirusiojo apranga ir daiktai, kurie yra laidojami kartu su juo: rūbai, avalynė, kryželis, nosinaitė, asmeninis daiktas ar panašiai.
„Kalbant apie įkapes, pavyzdžiui, rūbus, jie būna specialūs ir siūti atsižvelgiant, kad jais bus rengiamas miręs žmogus, tad rūbams keliami reikalavimai labiausiai yra iš funkcinės pusės, o visa kita – požiūrio klausimas.
Jau daug metų rinkoje didžioji dauguma rūbų yra siuvami iš sintetinių, pačių pigiausių ir prasčiausių audinių, kas yra ekonomiška, tačiau ne itin ekologiška. Ši tarša yra opi problema pasauliniu mastu.
Vis daugiau kalbant apie tvarumą pasauliniu mastu, keičiantis žmonių sąmoningumui, natūraliai vis daugiau artimųjų pasidomi, kokiais rūbais bus rengiami jų brangūs žmonės ir vis daugiau jų išdrįsta ieškoti alternatyvų, t. y. rūbų iš natūralių, tvarių audinių“, – dalinasi savo susirūpinimu bei įžvalgomis kapų tvarkymo ir priežiūros paslaugų įmonės įkūrėja.
Be to, kartu su įkapėmis ar duobės kasimu, artimieji taip pat pasirūpina ir mediniu, laikinu paminklu, kuris stovi tol, kol bus pastatytas ilgaamžis akmeninis paminklas: „Taip artimieji turi daugiau laiko pasvarstymams, kaip kapavietę norėsis tvarkyti toliau.“
Eglė pastebi, kad norėdami laikiną paminklą keisti akmeniniu, artimieji dėl jo statymo į laidojimo namus kreipiasi praėjus 2-8 mėnesiams po laidotuvių, artėjant velionio mirties metinėms.
„Esame turėję klientų, kurie dėl šio klausimo kreipėsi ir po 2 savaičių, ir klientų, kurie velioniui paminklą statė tik po 3 metų. Viskas priklauso nuo to, kaip kas yra tam pasiruošę. Tačiau dažniausiai šį norą žmonės išreiškia dar prieš metines, kad jų metu paminklas jau stovėtų.
Laikantis tradicijų, pirmiausia kapas tvarkomas yra praėjus 4 savaitėms po laidotuvių, o po to – praėjus keturiems mėnesiams. Visgi, įsivaizduokite, kuomet yra karštos vasaros dienos – gėlės neestetiškai atrodys jau ir po poros dienų. Tad klausimas, ar laikytis nuostatos, kad „taip turi būti, tokia tvarka, tradicija“ ar žvelgti į tai paprasčiau, humaniškiau ir tvarkyti kapavietę tada, kada akivaizdžiai, objektyviai yra reikalinga tą daryti.
Manyčiau, kad sprendimus, kurie susiję su artimojo netektimi, ypač su organizaciniais dalykais: kada tvarkyti kapą po laidotuvių, kaip jį rengti, verta priimti pasikliaujant tik savo vidine intuicija bei sveika nuovoka, o ne vien tradicija“, – nusišypso pašnekovė.
