Daugiau apie tai – TV3 Žinių reportaže.
Naujo kryžiaus gaminimas partizanams pagerbti
Mediniu senoviniu obliumi dirba Lietuvos šaulių sąjungos, karininko Antano Juozapavičiaus pirmosios rinktinės Varėnos kuopos šauliai, užsukę į Zervynas, pas žymų kryždirbį Algį Svirnelį. Kryžių kūrė išskirtinai savo rankomis, be jokių elektrinių įrenginių, laikantis autentiškumo.
Kaip tik toks, kokio labiausiai laukia devyniasdešimt penkerių partizanas, buvęs Adolfo Ramanausko-Vanago bendražygis Stasys Plutulevičius-Varpelis. Kažkada panašų savo sodyboje Mardasave pats sumeistravo ir pastatė atminti keturis šalia jo sodybos 1945-aisiais per susirėmimą su NKVD žuvusius Dainavos apygardos partizanus – Lionginą Praną Švalkų-Šerną, Adolfą Bilinską-Jurginą, Tomą Kondratą-Briedį bei Martyną Navicką-Kardą. Gyvas šios tragedijos liudininkas ir suvadovauja:
„Reikia tokį truputį, va tokiu kampu statyti. Dėl to, kad čia Šernas žuvo. O toliau, Merky, visi jie žuvo tenai.“
Kol šauliai darbuojasi, tragedijos liudininkas prisimena ir tą baisią 1945-ųjų gruodžio ketvirtąją, ir kaip toliau talkino 2 gyviems likusiems miško broliams.
„Du buvo likę čia pas mane, po to visko, tai nunešiau maisto ir NKVD iš priekio pasirodė, bet per mišką pabėgau, lengvai ten iš jų. Jie ten mane apšaudė, pardėjau namo. Išsirengiau. Sėdžiu ir skaitau knygą: o jie ateina. Ateina iš kitos pusės, ir taip sustoję žiūri į mane, žiūri. Tai ko, sakau, nematėt žmogaus, kad žiūrit?“ – prisimena partizanas Stasys Plutulevičius-Varpelis.
Gamta privertė kryžių atnaujinti
Jo paties kurtas kryžius atsilaikė maždaug šešiolika metų. Gamtos nuniokotą šauliai rado pernai atsitiktinai.
„Čia statomas trečias kryžius. Pirmąjį pastatė tas pats Stasys Plutulevičius, 1991 metais, jau atgavus nepriklausomybę. 2007-aisiais jau buvo atstatytas naujas. Ir pernai lapkričio pirmąją lankydami partizanų žūties vietas, gerbdami jų atmintį, aplankėme šią vietą ir pastebėjome, kad kryžius avarinės būklės“, – sako šaulys Paulius Prakapimas.
„Kryžiavonės dalis nukritusi, supuvusi ant žemės. Genys padaręs skylę jame, ir jis jau ne kryžius, jau liekana nuo kryžiaus. Na, nutarėm, kad reikia atstatyti“, – atskleidė kuopos vadas Sigitas Pangonis.
Jie iš karto ir ėmėsi darbo. Žiemą šaulio Pauliaus artimieji miške rado tinkamą pušį, o vėliau jau rankoves pasiraitojo ir kryždirbys. Ir taip gimė beveik penkis metrus siekiantis medinis paminklas. Kuris, kaip sako autorius, turėtų atlaikyti 30 metų.
Neprabėgus nė metams, Varėnos kuopos šauliai, kartu su Ąžuolo gimnazijos jaunaisiais šauliais, partizanų žūties vietoje, kelia naują paminklą. Tokį, apie kokį Adolfo Ramanausko-Vanago bendražygis ir svajojo: rankomis raižytas, su autentiškomis detalėmis, kurias pavyko surankioti po audrų ir kitų gamtos negandų.
Viena idėja pasivijo kitą. Vos pastatė vieną, Varėnos šauliai čia pat ir antrą kryžių iš mašinos traukia. Šis – Mardasavo kapinėse palaidotiems, 1920 metų kovose už Lietuvos laisvę žuvusiems septintojo pėstininkų Žemaičių kunigaikščio Butigeidžio pulko karių Antano Bukausko ir Mato Petraičio atminimui.
Kryžių kažkada statęs Stasys Plutulevičius pasidžiaugia, kad nuo jo kurto naujasis beveik nesiskiria. Senolis palieka ir atminimo atspaudą ateities kartoms – „Tėvynės labui“.
Visą reportažą žiūrėkite straipsnio pradžioje.
