Stenfordo universiteto paliatyvios slaugos specialistas Jamesas Hallenbeckas teigia, kad žmonės yra linkę prarasti savo pojūčius tam tikra tvarka.
„Pirmiausiai pacientai praranda alkio ir troškulio jausmą. Vėliau ima dingti kalba. Klausa ir lytėjimas dažnu atveju būna paskutiniai pojūčiai, kurie ima slopti“, – sako jis.
Daudybė paaiškinimų
Be to, dažnai dauguma žmonių teigia, kad prieš mirtį žmonės ima matyti šviesą. Paklaustas, ar tai yra tiesa, ar mitas, UCLA Smegenų tyrimo centro direktorius Davidas Hovda paaiškino:
„Prieš mirtį smegenis ima aukoti tas sritis, kurios yra mažiausiai reikalingos išgyvenimui. Kai smegenys pradeda mirti, pajautrėja tam tikros jų dalys ir viena iš tų dalių yra atsakinga už regėjimo sistemą, todėl žmonės pradeda tarsi matyti šviesą.“
Mičigano universiteto neurologas Jimo Borjiginas tirdamas gyvūnus pastebėjo, kad prieš pat jų mirtį, smegenyse staiga pakyla neurocheminės medžiagos, rašoma mirror.co.uk.
Borjiginas sakė pastebėjęs, kad panašiu liudijimu dalinasi ir širdies sustojimą išgyvenę asmenys, kurie tikina, kad prieš mirtį matė šviesas. Be to, artėjant mirčiai, kuomet žmogus nustoja valgyti ar gerti, praranda matymą, galima tik numanyti, kas artėja.
„Nuo šio momento mes galime tik numanyti, kas iš tikrųjų vyksta. Mano įspūdis toks, kad tai ne koma ar sąmonės netekimo būsena, kaip mano daugelis šeimų ir gydytojų, o kažkas panašaus į sapną. Tokioje būsenoje viskas prieš akis. Galima tai sulyginti su bangomis, kurios kyla vis aukštyn ir aukštyn, o galiausiai pasiima su savimi žmogų į jūrą“, – aiškino Jamesas Hallenbeckas.
