Pastarąjį kartą, kai vykau ant kapų, vežiau kalną gėlių. Pripirkau įvairių sodinukų – jau norisi, kad kapai būtų rudeniški.
Atėjusi prie močiutės kapo negalėjau patikėti tuo, ką pamačiau – šalia paminklo buvo prikrauta dirbtinių gėlių ir arbatinių žvakučių – tos, kurios užsipučia vos papūtus vėjeliui! O tos gėlės – plastikinės, ryškios, visai nebemadingos. Kokia beskonybė!
Dieve, iš kur jos galėjo atsirasti? Surinkau visas ir padėjau už paminklo – pamaniau, gal kas supainiojo, ne prie to kapo paliko.
Įsiutino dirbtinės gėlės ant kapo
Po kurio laiko paaiškėjo, kad šiuos dirbtinius ryškiaspalvius žiedus ant močiutės kapo atnešė mano pusseserė, kita močiutės anūkė. Tikrai, pasakysiu, kvailumui ribų nėra – juk dabar tokia pasiūla gražių gyvų gėlių, kuriomis galima puošti kapinaites.
Ji ir taip labai retai lanko kapus – nesuprantu, jeigu jau atvažiuoja, tai gal galėtų gražiai kapus pagerbti, gėlyčių pasodinti, žemes išpurenti? Aišku, šiais laikais lengviausia – atneša dirbtinių gėlių puokštę, numeta ir palieka. O ką jau kalbėti apie plastiką, gamtą, taršą ir, žinoma, tą klaikų vaizdą!
Tikrai gėda, kad vietoje pastangų žmonės eina lengviausių keliu, o paskui dar pyksta, kad giminė apšneka!
Autorius: skaitytoja Violeta
