Bent jau man, moteriškai, buvo labai įdomu stebėti, kaip atrodė garsios moterys, kaip puošėsi, ką rengėsi ir kokius stilistus bei dizainerius pasirinko.
Žinote, kuo susižavėjau? Moterimis, kurios per savo aprangą siuntė žinutę apie vienas kito palaikymą, bendrystę bei norą būti tuo, kuo esi, nieko neapsimetinėjant.
Tai štai, pateiksiu pavyzdį, apie ką čia rašau. Indrė Stonkuvienė. Atėjo apsirengusi visiškai kitaip, nei jai įprasta, o šviesius plaukus paslėpė po tamsiomis kasytėmis. Atėjusi ji drąsiai sakė – aš noriu būti tokia, kokia esu, o ne tokia, kokią mane įsivaizduoja kiti.
Ir štai jai pavyko – unikalumas, išskirtinumas ir visas dėmesys tik jai
Tik net tada, kai ji pasakė tokius žodžius – apie toleranciją ir vienas kito palaikymą, vis tiek susilaukė kalno kritikos. „Baisi.“ „Tuščia.“ „Ką ji čia sau leidžia – apgailėtina.“
Žmonės, kas darosi su jumis? Kas negerai su jūsų vidumi be išpuvusia siela?
Man šlykštu klausyti ir skaityti tokius komentarus – nejaugi jūs daugiau nieko nesugebate, tik pilstyti purvą? Ir kas su jumis pasidaro tada, kai žmogus pasitraukia iš gyvenimo arba netikėtai miršta?
Lietuviai, atsibuskit. Ar ne jūs, tie patys, kurie laidė kritikos strėles ir pylė purvus, vėliau nešate rožes ir linkite lengvos kelionės į amžinybę? Gal jau gėdykitės dėl savo veiksmų ir elgesio viešojoje erdvėje!
Autorius: skaitytoja Julija
