Visą gyvenimą, kiek žiūrėdavau į Almą ir Valdą Adamkus, žavėjausi jų elegancija, rafinuotumu bei paprastumu. Tai tokie žmonės, prie kurių, atrodo, galėtumei prieiti, pasisveikinti, o jie tau ištiestų ranką ir šiltai priimtų.
Jautrūs, ramūs ir labai paprasti. Vis tik daugiau už šias savybes mane žavėjo šių dviejų žmonių meilės istorija.
Jiedu visą gyvenimą kartu. Visą gyvenimą susikibę už rankų ir visą gyvenimą vienas dėl kito. Man, asmeniškai, tai tikros meilės ir pagarbos pavyzdys bei įrodymas.
Ir štai vakar, žiūrėdama atsisveikinimo su ponia Alma nuotraukas, nesulaukiau ašarų. Atrodo, gumulas gerklėje užstrigo pamačius vieną kadrą.
Nuotraukoje įamžintas toks vienišas ir liūdnas V. Adamkus šalia didelio gėlėmis puošto A. Adamkienės karsto. Ir tas prezidento žvilgsnis iškalbingesnis nei daugybė žodžių.
Atrodo, lyg netekęs viso savo gyvenimo, prasmės ir vilties. Savo gyvenimo meilės.
Skaudu žiūrėti, ašaros bėga, nes net sunku įsivaizduoti, kaip jaučiasi prezidentas, netekęs brangiausio ir svarbiausio savo gyvenime žmogaus.
Skaitytoja Laura.
