Naujienų portalui tv3.lt apie kapų dengimą akmens plokštėmis, krikščionišką požiūrį į kapų priežiūrą ir pagarbą mirusiajam pasakoja kunigas Dainius Jančiauskas.
Griežtų reikalavimų kapo išvaizdai nėra
Pasak kunigo, krikščioniškame tikėjime nėra konkrečiai nurodyta, kaip turi atrodyti kapas ir kokiomis medžiagomis jis turi būti įrengtas. Todėl vien dėl to, kad kapas uždengtas akmens plokšte, jo negalima laikyti neatitinkančiu krikščioniškos tradicijos.
„Yra tik vienas dalykas, apie kurį šiais laikais jau po truputį kalbama – kai, pavyzdžiui, urnas laiko kažkur namuose arba pelenus išpila į ežerą ar dar kažkur. Čia tikėjimas sako, kad žmogaus kūnas yra šventovė ir turi būti šventoje žemėje. O šventoje žemėje yra kapinės“, – aiškina D. Jančiauskas.
Kunigo teigimu, svarbiausia ne tai, ar ant kapo auga žolė, pasodintos gėlės, ar jo paviršius uždengtas akmeniu. Krikščioniškame požiūryje svarbu, kad mirusysis būtų palaidotas pagarbiai ir šventoje vietoje.
„Kokie vėliau bus paminklai, apie tai nekalbama. Turi būti krikščioniškas ženklas. Iš praktiškumo tikriausiai plokšte [kapą] ir dengia. Jeigu žmogus gyvena užsienyje, nėra kam prižiūrėti kapo, tuomet nereikia nieko sodinti ir panašiai.
Tokio griežtumo nėra, kad būtent taip ar taip turi būti. Svarbiausia, kad šventoje žemėje būtų kūnas“, – sako kunigas.
Akmens plokštė neprieštarauja tikėjimui?
D. Jančiauskas atkreipia dėmesį ir į tai, kad kapų tradicijos skirtingose šalyse nėra vienodos. Vienur įprasta kapus puošti gėlėmis, statyti paminklus ir nuolat juos prižiūrėti, kitur kapas gali būti gerokai paprastesnis – pavyzdžiui, pažymėtas kryželiu, o aplink jį auga žolė.
„Žiūrima į tam tikras kultūras, o kultūros yra skirtingos. Nuvažiuosi į kitą kraštą – bus visai kitokia kultūra“, – kalba kunigas.
Pasak jo, panaši situacija yra ir kalbant apie tai, ar kapas turėtų būti paliktas su žeme bei augalais:
„Nėra pasakyta, kas ten turi būti. Pavyzdžiui, man imponuotų amerikietiškas variantas, kur yra kryželis pastatytas ir jokio vazonėlio nėra. Žolytė per visas kapines. Tai savotiškai irgi yra gražus dalykas“.
D. Jančiauskas atkreipia dėmesį, kad šiandien kapų priežiūra ne visada yra paprasta, ypač kai mirusysis neturi artimųjų, galinčių reguliariai lankyti kapą.
„Pavyzdžiui, žiūrėkite šventoriuose – labai dažnai kunigo kapas irgi būna uždengtas su plokšte. Turbūt dėl atitinkamos priežasties: jau miręs seniai, giminių nieko nėra, nėra kam tvarkyti, kad būtų tvarkinga ar gražu“, – pasakoja kunigas.
Jis taip pat primena senesnę lietuvių liaudies tradiciją, kai po laidotuvių kurį laiką kapas nebūdavo tvarkomas. Pasak kunigo, tai nebuvo bažnyčios nustatyta taisyklė, tačiau tokiai tradicijai ji neprieštaravo.
Svarbiausia – pagarba mirusiajam
Kunigas nesutinka ir su mintimi, kad akmens plokšte uždengtas kapas simboliškai gali „uždaryti“ mirusį žmogų. Pasak jo, akmuo ar kita kapo danga neturi jokios galios žmogaus sielai.
„Mes jau žinome, kad kūnas sunyksta. Svarbiausia, kad mes iki galo parodome jam pagarbą“, – teigia D. Jančiauskas.
Jis prisimena, kad anksčiau pasitaikydavo ir visiškai išmūrytų kapų, kuriuose vėliau būdavo laidojami kiti šeimos nariai. Tokiais atvejais plokštė būdavo nuimama, kapas atidaromas ir po laidotuvių vėl uždengiamas. Kunigo teigimu, tokie kapai kadaise buvo ir savotiškas turtingumo ženklas.
„Akmuo tikrai mūsų sielos nei sustabdo, nei gali mums kažką padaryti. Jeigu tai yra šventa žemė, paminklas savotiškai turi kalbėti“, – sako jis.
Anot D. Jančiausko, krikščioniškas kapas nėra vien fizinė vieta, kurioje palaidotas žmogus. Jis gali tapti ir priminimu gyviesiems apie mirusįjį bei gyvenimo tęstinumą.
„Žmogus miršta, o krikščionio kapas kalbina žmogų. Ateina žmogus prie kapo, mato ten užrašą, gal angelą ar dar kažką, ir tai kalba.
Paskui kalba apie gyvenimą – čia toks paradoksalus dalykas: žmogus numirė, o gyvenimas tęsiasi. Reiškia, jis nesibaigia niekur“, – teigia kunigas.
Sužinokite vaiko vardo reikšmę ir kilmę
Daugiau nei 4000 vardų reikšmių rasite tevu-darzelis.lt
