Kalnai savo didybe ir sunkiai nusakomu grožiu tiesiog užburia, todėl net juose tykantys pavojai alpinistams nebaisūs. Vos prieš kelias dienas iš Pamyro kalnų grįžusi panevėžiečių alpinistų grupė grūmėsi ne tik su gamtos jėgomis, bet ir su savimi. Iki pagrindinės stovyklos alpinistams teko dvi dienas keliauti kalnų keliais galingais džipais ir dar dvi dienas – kopti, o nešulius padėjo užsinešti asilai. S.Jurevičiaus albumo nuotr.
Iki pagrindinės stovyklos alpinistams teko dvi dienas keliauti kalnų keliais galingais džipais ir dar dvi dienas – kopti, o nešulius padėjo užsinešti asilai. S.Jurevičiaus albumo nuotr.
Kopė į lietuviškas viršukalnes
Šiemet sukanka 50 metų, kai lietuvių alpinistų grupelė įkopė į Tadžikistane stūksančius Pamyro kalnus. Jie tiesiog užburia dangų siekiančioms uolėtomis keteromis, viršūnes dengiančiomis sniego kepurėmis ir lediniais ežerais.
Prieš pusšimtį metų lietuviai dar niekieno neatrastas viršūnes pavadino lietuviškais vardais. Ne veltui Pamyro kalnai vadinami pačiais lietuviškiausiais: daugiau kaip 20 viršūnių turi lietuviškus vardus. Tiesa, daugelis šių viršūnių oficialiai vietos valdžios nėra pripažįstamos, tačiau mūsų alpinistams svarbiausia, kad jas pirmieji įveikė būtent lietuviai.
Paminėdami šią svarbią datą rugpjūčio pradžioje 58-ių alpinistų, tarp jų buvo ir penki panevėžiečiai, grupė išvyko į pasaulio stogu vadinamus Pamyro kalnus. Tai pati didžiausia ekspedicija per visą istoriją šiuose kalnuose. Alpinistai užsibrėžė įveikti net tris viršukalnes: M. K. Čiurlionio, K. Donelaičio ir Lietuvos.
Kaip pasakojo vienas iš ekspedicijos dalyvių panevėžietis Saulius Jurevičius, šią kelionę jis pradėjo planuoti dar prieš metus. Nors vasarą jam pats darbymetis ir dažniausiai į kalnus vyras ruošiasi šaltuoju metų laiku, praleisti tokios galimybės negalėjo.
Prieš kelerius metus kartu su daugiau kaip 200 alpinistų delegacija jis kopė į Tian Šanio kalnuose esančią Lietuvos tūkstantmečio viršūnę, o šiemet – į Pamyro kalnus. Ir nors pavyko įveikti tik vieną viršukalnę – M. K. Čiurlionio, – įspūdžių netrūko.
„Pamyro kalnuose esu jau buvęs, bet negalėjau praleisti tokios progos. Be to, labai norėjosi dar kartą pamatyti ir aukščiausią tų kalnų viršūnę – anksčiau vadintą Komunizmo, dabar vadinamą Ismailo Samani“, – „Sekundei“ pasakojo S. Jurevičius.
Nors jaunystėje panevėžietis turėjo ambicijų įveikti šią aukščiausią viršukalnę, ji taip ir liko tik siekiamybė. Tačiau S. Jurevičius ne kartą yra įkopęs į aukščiausias Tian Šanio, Kaukazo, Tatrų ir Alpių viršukalnes.
Alpinizmo virusas
Kaip pasakojo alpinistas, kalnų liga jis užsikrėtė dar būdamas keturiolikos metų, kai draugas rado skelbimą, kviečiantį vaikus į alpinistų būrelį. Iki tol orientaciniu ir dviračių sportu besidomintis jaunuolis taip susižavėjo alpinizmu, kad ši aistra neblėsta jau tris dešimtmečius.
Kalnai„Pirmą kartą į Kaukazo kalnus atvykau būdamas septyniolikos, gavau net ženkliuką „Alpinistas SSSR“, gaila, kad pamečiau. Nuo to laiko taip susižavėjau kalnais, kad negaliu atsispirti šiai traukai. Aišku, seniau už 150 rublių galėjai į kalnus kopti visą mėnesį, dabar tai gana nepigus malonumas, bet nors kartą per metus stengiuosi ištrūkti į kalnus“, – kalbėjo S. Jurevičius.
Bėgant laikui keičiasi tik požiūris: jaunystėje atrodo, kad viskas pasiekiama ranka, o subrendus svarbiau tampa ne įveikti kalnus, o save.
„Pirmaisiais metais į kalnus visi eina vorele ir gaudo kiekvieną instruktoriaus žodį, paskui dažnas jaučiasi kaip profesionalas, tikras kalnų tigras, kuriam nėra nieko neįveikiamo. Būtent tada įvyksta ir daugiausia skaudžių nelaimių. Ir man Pamyro kalnuose taip buvo.
Buvau jaunas ir pilnas entuziazmo, todėl nusprendžiau palikti draugą ir į kalnus kopti vienas. Ant keteros sutiktas rusas perspėjo, kad vargu ar iki vakaro spėsiu pasiekti viršūnę. Laimei, užteko proto apsisukti ir grįžti į stovyklą. Tuo labiau kad aukštyje trūksta deguonies ir smegenys veikia ne taip gerai“, – juokavo alpinistas.
Kaip išmesta ant kranto žuvis
Ir ši kelionė į Pamyrą buvo ne ką lengvesnė. Didžiausias išbandymas kalnuose – ne fizinė ištvermė ar oro sąlygos, o aklimatizacija. Oro trūkumas, galvos svaigimas ir skausmas, virškinimo negalavimas – su tokiomis problemos susiduria alpinistai.
„Nežinau, iš kur ta stiprybė. Tam žygiui specialiai nesiruošiau, nors išties reikia būti stipriam. Kita vertus, gali fiziškai jaustis labai gerai, bet įveikti kalnus bus sunku, jeigu organizmas nesugebės prisitaikyti prie oro trūkumo. Norėjau įkopti ir į Lietuvos viršukalnę, bet pajutau, kad organizmas tam priešinasi: paeini penkis žingsnius ir stoji. Jeigu negali palaikyti ritmo, geriau net nerizikuoti“, – tvirtino panevėžietis.
Alpinistus šiek tiek išvargino ir kelionė iki pagrindinės stovyklos, esančios 4500 metrų aukštyje. Dvi dienas nuo ankstaus ryto iki vėlyvo vakaro keliautojai džipais važiavo kalnų keliais. Vieno automobilio nuoma kainuoja 800 dolerių, tad alpinistai, taupydami pinigus, buvo priversti keliauti susispaudę kaip silkės statinėje. Tada dar dvi dienas teko kopti iki stovyklos. Nors mantą nešti padėjo asilų vilkstinė, kopti nebuvo lengva, deguonies trūkumas darė savo.
„Nežinau, ar dar kartą važiuočiau į Pamyrą, nes pasiekti bazinę stovyklą, nuo kurios atsiveria visos trys lietuviškos viršūnės, gana sunku. Be to, stovykla gana žemai įkurta. Į |M. K. Čiurlionio viršūnę pradėjome kopti prieš šešias ryto, o ją pasiekėme tik trečią popiet. Kopti beveik visą dieną, kai pagrindinis maistas – vos keli šokoladukai ir vanduo, gana sudėtinga“, – pasakojo S. Jurevičius.
Įveikti M. K. Čiurlionio viršukalnę vyras nusprendė tik dar su vienu kolega, nors dviese išsiruošti į kalnus daug sudėtingiau ir pavojingiau nei grupelėmis. Mat atsitikus nelaimei didesnė tikimybė sulaukti pagalbos yra tada, kai šalia daugiau alpinistų.
„Kalnuose visada tyko pavojai, jeigu lipa 6–10 žmonės, gali tikėtis pagalbos, bet kai tik dviese – rizika labai didelė. Juk pats vos paeini, gaudai kiekvieną oro gurkšnį, tad padėti kitam sunku, būta ir tokių atvejų, kai krisdamas alpinistas paskui save nusitempia draugą“, – pavojus įvardijo panevėžietis.
Ledo ir kalnų spąstuose
Ir šioje ekspedicijoje alpinistai buvo susidūrę su rimtais pavojais. Leisdamasis nuo M. K. Čiurlionio viršukalnės S. Jurevičius įkrito į atsivėrusią ertmę. Kopdami į viršūnę vyrai matė ledyne žiojinčius plyšius, bet staiga pasikeitus oro sąlygoms, pradėjus pustyti jie tapo tikrais spąstais. Laimei, viskas baigėsi gerai.
„Maršrutas nebuvo sudėtingas, oras pasitaikė tinkamas kopti. Bet pasiekus viršukalnę viskas pasikeitė, pakilo stiprus vėjas, pradėjo snigti, ir visi plyšiai buvo užpustyti. Viskas įvyko per kelias sekundes, net nespėjau sureaguoti, galvoje buvo tik viena: kada kojomis atsiremsiu į pagrindą. Man pasisekė, kad plyšys buvo negilus ir kojomis pajutau sniegą, kurį krisdamas pralaužiau. Liko kyšoti tik galva“, – nelinksmą nutikimą prisiminė alpinistas. Viršukalnes įveikti ryžosi ir penkių panevėžiečių alpinistų grupelė: Saulius Jurevičius, Vaclovas Paplauskas, Kęstutis Šypalis, Raimundas Abromavičius ir Lukas Vološkevičius.
Viršukalnes įveikti ryžosi ir penkių panevėžiečių alpinistų grupelė: Saulius Jurevičius, Vaclovas Paplauskas, Kęstutis Šypalis, Raimundas Abromavičius ir Lukas Vološkevičius.
Pagal statistiką kalnuose nelaimės dažniausiai atsitinka būtent leidžiantis žemyn. Pasiekę viršūnę alpinistai atsipalaiduoja ir mano, kad visi pavojai jau praeityje. Tokiais atvejais svarbiausia, kad kas nors, galintis ištiesti virvę, būtų šalia.
„Laimei, kad nesusižalojau ir sugebėjau išsiropšti pats. Labai svarbu virvėmis susirišti su partneriu. O jeigu jau krenti, kirtikliu turi kabintis į ledą, kad neįtrauktum bendražygio, nes būna ir tokių plyšių, jog nesimato ir jo galo. Arba pleištas toks siauras, kad jame gali įstrigti“, – pasakojo keliautojas.
S. Jurevičius ir jaunystėje Pamyro kalnuose buvo pajutęs mirties kvėpavimą į nugarą. Vienos ekspedicijos metu jo treneris apsirgo ir jį bei dar vieną alpinistą išleido į viršukalnę.
Oras pasitaikė puikus, tad kopti nebuvo jokių kliūčių. Bet vienas kojos slystelėjimas, ir S. Jurevičius ėmė riedėti kalno šlaitu.
Bandė ledkirčiu kabintis į keteras, tačiau įrankis stiprios jėgos buvo išplėštas iš rankų. Tik nedidelė šviežiai supustyto sniego kalvelė sustabdė dideliu greičiu žemyn šliuožiantį vyrą.
„Buvo baisu, visaip bandžiau sustoti, bet jutau, kad tik greičiau slystu. Ir tik vieną akimirką pakilau į viršų ir žnektelėjau ant ką tik pasnigto sniego kalvelės. Jeigu būčiau slydęs keliais metrais toliau ar arčiau, būčiau tiesiog nušliuožęs nuo viso šlaito ir baigęs savo alpinisto karjerą – iš kalnų jau savo kojomis nebūčiau grįžęs“, – prisiminė S. Jurevičius.
Gyvenimas nušvinta kitomis spalvomis
Mirtimi bei tykantys pavojai neatbaido nuo kalnų. Ir pagrindinis tikslas – ne pasiekti viršūnę, o nugalėti save. Taip, pasiekus tikslą apima euforija ir pasitenkinimas, kad pavyko įveikti ir gamtos didybę, ir save.
Kad ir kaip būtų sunku, iki viršūnės likus keliems šimtams metrų niekada nekyla noras sustoti. Bet kartais būna ir taip, kad pasidžiaugti nėra kada.
„Kai pasiekiau M. K. Čiurlionio viršūnę, apėmė euforija, bet oras buvo bjaurus, o mes buvome dviese, tad suveikė vidinis signalas, kad džiaugtis nėra kada, nes grįžti gali būti pavojinga. Jeigu matai, kad kyla rūkas ar pradeda snigti, geriau po kalnus neklaidžiok. Reikia susirasti užuovėją ar ją pasidaryti iš akmenų, kojas sukišti į kuprinę ir išlaukti, kol nurims siautėti stichijos. Aišku, jeigu ji siautėja tris keturias dienas, laukti taip pat negalima, nes gali taip nusilpti, kad nebepajėgsi nusileisti nuo kalno“, – pasakojo S. Jurevičius.
Vis dėlto didžiausia kalnų trauka – jų didingas grožis. Tiesa, jis gali būti ir pavojingas: be saulės akinių ir veido kremo į kalnus geriau neiti, nes per kelias minutes atviros kūno vietos gali tiesiog nudegti. Ir visai nesvarbu, kad tiesioginės saulės nėra.
Kalnai„Reikia nugalėti pirmiausia save. Reikia grumtis ir su gamtos jėgomis, ir su savo organizmu. Kai geras oras, nusirengti negali, nes tiesiog nudegsi, o kai negali nusirengti, daug prakaituoji. O vandens daug nepatempsi. Aišku, gali valgyti ledą, bet tai ne tas pats kaip atsigerti arbatos. Tačiau kalnų grožis viską atperka. Nuotraukos verčia aikčioti, o realiai visa tai atrodo kur kas įspūdingiau. Nuotraukomis ar filmuota medžiaga negali perteikti viso to grožio“, – tvirtino panevėžietis.
Kalnai padeda atsipalaiduoti ir visiškai atitrūkti nuo rutinos. Po kelionės į kalnus gyvenimas nušvinta visai kitomis spalvomis ir net didelės problemos tampa smulkmenomis.
„Visai kitaip jautiesi, kai iš kalnų grįžti į realų gyvenimą. Viską pradedi vertinti kitaip. Kalnuose net laikas tarsi sustoja, todėl grįžus paprasti gyvenimiški dalykai atrodo kaip stebuklai. Ir atvirkščiai – visos žmogiškos problemos prieš kalnų didybę tarsi nublanksta“, – pabrėžė S. Jurevičius.
Lina DRANSEIKAITĖ
