Viskas prasidėjo tada, kai ėmiau įtarinėti, dėl ko mano vyras vis užsibūna po darbo. Kartais sako, kad kolegos paprašo parvežti namo. Iš pradžių stebėjausi, o vėliau pripratau – gal iš tiesų, jei važiuoja pakeliui, gali nuvežti? Eik tu, naivuole...
Tada prasidėjo nuolatiniai telefono pypsėjimai, trumpųjų žinučių siuntinėjimai. Tiesą sakant, niekada to telefono netikrinau, bet vienas vakaras buvo lemtingas.
Nežinau, kokio velnio vedama, bet aš paėmiau vyro telefoną, kol jis maudėsi duše, ir pradėjau skaityti gautas žinutes. Prisėdau, ėmė svaigti galva, pasidarė bloga – kas čia per susirašinėjimai?
Pasirodo, kažkokia nauja kolegė tapo neišskiriama jo bičiule
„Kada pietų?“, „Ar galėsime važiuoti namo kartu – labai šaltas vakaras?“ „Ačiū už gerą laiką kartu.“ „Ar nesikeičia planai dėl kalėdinio vakarėlio?“
Viešpatie, juk čia išdavystė! Negaliu patikėti, kad mano vyras, trijų vaikų tėvas, prisiekęs man meilę iki grabo lentos, mezga romaną su kažkokia mergele!
Baisu net pagalvoti, kas laukia mūsų toliau ir aš tikrai nežinau, ko imtis, nes skyrybų klausimas net netelpa galvoje. Turbūt teks eiti pas psichologą ir kalbėtis, lieti širdį, nes aš niekaip nesugebu susitaikyti, ką tas išgama sau galėjo leisti!
Šlykštu ir gėda šią akimirką man būti tokio vyro žmona.
Autorius: skaitytoja Akvilė
