Būtent tokiai išvykai, sugalvotai vos per naktį pasiryžo vilnietis Matas Korbutas. Vaikinas nusprendė, jog leisti vasaros dienas veltui nevalia ir pasiryžo keliauti į Olandiją, rašo kelioniuakademija.lt. Vienintelis jam galvoje tada susidėliojęs planas – jokių planų, jokių būtinų aplankyti vietų, primygtinai siūlomų paragauti patiekalų, tegul kelionė būna visiškai ekspromtinė!
„Parašiau draugams, kurie prieš 7 metus išvyko į Olandiją, ar priimtų porai naktų pernakvoti ir aprodytų apylinkes. Jie sutiko. Tada paklausiau, kas iš draugų norėtų važiuoti kartu, bet kaip visada, kai jau tiksliai reikia atsakyti, ar važiuosi, ar ne, tai niekas „nepasirašė“. Pagalvojau, kad su mašina nuobodu važiuoti tuos 1800 km į vieną pusę ir tiesiog nusipirkau lėktuvo bilietą“, - apie sumanymą vykti į Olandiją pasakojo Matas. Vos po poros dienų jis susikrovė daiktus į mažą kuprinę, nes, kaip pats pasakojo, „nenorėjau tampytis lagamino velniai žino kur“ ir kitą rytą nusileido Amsterdamo oro uoste.
Pirmieji nesklandumai beieškant senamiesčio
„Išlipęs iš lėktuvo atsidūriau oro uoste, kuris yra tokio dydžio kaip du akropoliai. Reikėjo surasti išėjimą. Jo beieškant, stebėjausi žmonių įvairove. Lietuvoje nepamatysi kas antro juodaodžio, turko arba indo. Susiradau patogų laisvą suoliuką ir atsisėdau ieškoti nemokamo interneto (wi-fi). Šiaip ne taip prisijungęs prie interneto ėmiau dairytis traukinių tvarkaraščio, nes draugai minėjo, kad čia patogiausia važiuoti traukiniais. Kadangi pats neišsiaiškinau, kaip jį susirasti, į kur įlipti ir kur nusipirkti bilietą, tai susiradau informacinį centrą. Ten man pasakė, kad yra automatai, į kuriuos įkiši kortelę ir paspaudi, kur nori vykti. Man reikėjo į Amsterdamo centrinę stotį. Tiesa, ten labai daug kur nepriima Visa Electron kortelių arba būna dideli mokesčiai. Pirkdamas bilietą už savo kortelės aptarnavimą sumokėjau 0,75 euro“, - guodėsi vaikinas. „Atvykęs į Amsterdamo traukinių stotį įsijungiau navigaciją tam, kad surasčiau, kur eiti. Norėjau apžiūrėti senamiestį. Tačiau išėjus už stoties nemokamas internetas nebebuvo pasiekiamas. Spjoviau į tai ir telefoną įsidėjęs į kišenę pėdinau maždaug į tą pusę, kur mano suvokimu turėjo būti senamiesčio centras“, - kaip prasidėjo jo kelionės įdomybės pradėjo pasakoti vaikinas.
Mieste – žolės kvapas
Matas pakeliui link senamiesčio užsuko ir į kelias suvenyrų parduotuvėles, kur matė gražių simbolinių dovanėlių su Amsterdamo ir Olandijos simboliais. Tiesa, jų kainos kiek kandžiojosi, šalia stoties suvenyrai parduodami brangiausiai – kainos prasideda nuo 3 eurų už niekutį.
Vaikiną nustebino ir kavinės, pro kurią teko praeiti, darbuotojo sumanumas. Jis vaikiną rusiškai pakvietė užsukti pas juos.
„Atsisakiau, tačiau netoliese užtikau kažkokią lauko kavinę iš kurios kažkas labai skaniai kvepėjo. Pasirodo ten kepė kruasanus. Nors draugai buvo įspėję, kad ne daug kas Olandijoje kalba angliškai, mane aptarnavusi mergina tai darė visai laisvai. Pašnekėjome apie keliones, papasakojau, iš kur aš ir išsiklausinėjau, kur geriausia būtų nueiti ir ką pamatyti“, - apie malonią pirmąją pažintį pasakojo Matas.
Tiesa, nors tada buvo tik 9 valanda ryto, nedirbo daugelis viešųjų įstaigų. Vaikinui labiausiai už akių užkliuvo tai, kad senamiestyje neįprastai daug ankstyvą rytą jau veikiančių vadinamųjų coffeshop‘u (barų, kuriuose parduodama žolė) ir seedbank‘u (kur parduodamos žolės sėklos). „Žolės kvapas tvyro ore“, - patikino Matas. Dviračių daugiau nei mašinų
Vakarop jis turėjo grįžti pas draugus. Kadangi jie tuo metu dirbo, Matas nusprendė juos susirasti pats. Tiesa, traukinyje taip pat laukė nuotykiai. Iš pradžių nebuvo galima atsiskaityti mokėjimo kortele, vėliau sugedo pati traukinių linija. Persėdus į naują traukinį, maždaug 130 kilometrų greičiu jis atvyko į Roterdamą.
„Jame iš pat pradžių pastebėjau labai daug dviračių. Jie ten visi važinėja su dviračiais, mašinų, palyginus, labai mažai“, - patikino vaikinas.
Kadangi jo telefono navigacija neveikė, Matas patraukė maždaug į tą pusę, kurioje turėjo būti draugų namai. Tačiau pasiklydo ir nusprendė nebeeikvoti jėgų. Belaukdamas, kol jo pasiimti atvažiuos draugai, Matas prisėdo ant suoliuko. „Nusipirkau ledų ir atsisėdau kažkokiame parke su transformerio statula viduryje“, - šmaikštavo Matas ir patikino, kad keisčiausia jam pasirodė tai, kaip visi praeiviai keistai nužiūrėjo, jog aš parke su nešiojamu kompiuteriu sėdžiu.“
Rūta Juozapaitytė
