Ligoninėje praleido porą mėnesių
Tuo metu visi medikai apipylė šeimą klasimais apie tai, ar anksčiau nebuvo ženklų, kurie būtų išdavę ligą greičiau. Vis tik Tatjana pasakojo, kad visą laiką vaikas buvo sveikas ir aktyvus – judėjo namuose, o po mokyklos bėgdavo žaisti krepšinio.
Vienintelis signalas, kuris, kaip paaiškėjo po diagnozės nustatymo, galėjo būti svarbus, buvo padažnėjęs mieguistumas.
„Paskutinį mėnesį jis buvo kiek mieguistas, bet Arniukas keldavosi apie šeštą ryto. Reikia prisiminti ir tai, kad Plechavičiaus licėjuje vaikai būna iki penkių vakaro, dėl to, kadangi visa diena aktyvi, tai atrodė normalu“, – dalijosi mama.
Svarstydama apie šią akimirką Tatjana sakė, kad kaip ir visi tėvai, ji būtų atidavusi tiek rankas, tiek kojas, kad tik vaikui diagnozė būtų nustatyta anksčiau, deja, aiškių ženklų, kurie apie ją bylotų, nebuvo.
„Mūsų ligos kelias buvo labai greitas, nes lapkričio 29 dieną atsigulėme į ligoninę, o pirmą kartą namo grįžome po dviejų mėnesių. Mes jau buvome gavę pirmąją chemoterapiją ir ji mums labai pasiteisino. Visi rodikliai labai stipriai šoko į viršų, atrodė, tarsi viskas ėmė eiti į gerąją pusę.
Namie pabuvome savaitę, o vėliau vyko chemoterapija. Kai grįžome į ligoninę, buvo aptikta bakterija, kuri buvo atsiradusi nuo didelio antibiotikų vartojimo. Vėliau atsirado dar viena bakterija, po to – dar viena.
Visa tai kažkaip išsigydėme, tačiau palaipsniui nuo visų bakterijų išsivystė kraujo užkrėtimas – sepsis ir po jo jis jau nebeatsigavo“, – susigraudino mama.
Dvi dienas Arnas praleido reanimacijoje, o trečią dieną buvo perkeltas į palatą, nes, pasak mamos, vilties jau beveik nebebuvo. Vasario 19 dieną Arnas mirė. Tatjana pasakojo, kad sūnelis šį pasaulį paliko per jos mamos, savo senelės, gimtadienį.
Net per laidotuves nepavyko patikėti, kad sūnaus nebėra
Sunku net įsivaizduoti, ką išgyveno Tatjanos šeima, kai vos mažiau nei per tris mėnesius jų gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Iš pradžių, kaip pasakojo mama, nei ji, nei vyras negalėjo patikėti, kad Arno jau nebėra, širdyje viltis tebebuvo gyva.
„Šių laikų medicina yra pažengusi ir nors protiškai suvoki, kad tai labai sunki liga ir baisi diagnozė, vis tiek tiki. Visi, kurie pažinojo Arniuką, žinojo, kad jam viskas sekasi.
Negaliu sakyti, kad viskas ėjosi per sviestą, bet jis buvo visų mylimas, su visais rasdavo bendrą kalbą. Mokykloje vos per kelias dienas susirado artimų draugų ratą.
Jis buvo toks gerietis, visą laiką kovojo už teisybę. Man vis kirbėjo mintis: „Jis turi tokią gražią svajonę, negi ji gali taip baigtis?“ Atrodė, kad taip neturėtų būti, bet štai ėmė ir nutiko“, – sunkiausias valandas prisiminė mama.
Tatjana dalijosi, kad laidotuves ji iki šiol prisimena kaip per rūką. Tuo metu apie netektį mama nusprendė pranešti socialiniuose tinkluose – taip buvo lengviau.
Mama dalijosi, kad net ir dabar mėgindama prisiminti, kiek žmonių dalyvavo laidotuvėse, kaip jos atrodė, to padaryti negali – visų jų metu smegenys niekaip negalėjo priimti žinios apie mirtį.
„Po laidotuvių prasidėjo visiškai tuščios dienos, norėjosi tik miegoti ir neatsikelti, nes kai atsikeli, vėl pradedi galvoti.
Po truputį imi suprasti, kad bus kažkoks naujas gyvenimas, bet visomis išgalėmis stengiesi tai neigti. Aplinkui buvo visi jo daiktai, visi jo žaislai, o turėjau visa tai priimti“, – graudinosi mama.
Nors Tatjana viena skausmo valandą neliko – aplink buvo vyras ir sūnus – vis tik ji matė, kad kančia dėl netekties stipriai veikia visus. Turbūt dėl to atvirai ir garsiai kalbėtis apie Arną mama negalėjo.
„Maždaug vienerių metų laikotarpis buvo beprasmis laikas, kai aš vis galvojau, kaip man priimti tą naują gyvenimą, nes aš jo nenorėjau. Kažkur širdyje jaučiau, kad turiu gyventi, žinojau, kad yra kitas sūnus, yra vyras, kuriems manęs reikia, bet kai protas sako viena, širdis sako ką kita“, – kalbėjo ji.
Sapnuose sūnus nuramino mamą
Pasidomėjus, ar berniukas lankė šeimą sapnuose, Tatjana pasakojo, kad pirmoji jį susapnavo vyresnio sūnaus draugė. Šiame sapne vyko jos ir Arno susirašinėjimas – jis siuntė nuotraukas iš savo kelionės.
Kaip pasakojo Tatjana, šiame sapne nuotraukos buvo iš tokios vietos, kokios pas mus nėra – su labai gražia gamta, ryškia žalia spalva.
„Vėliau vyras taip pat sapnavo labai gražų sapną. Sakė, kad viskas buvo labai žalia, labai gražu, ir ten buvo Arnas. Sapne jis jo paklausė: „Kaip man žinoti, kad čia tikrai tu?“ Tada Arnas parodė į savo koją ir tarsi pasakė: „Aš tau parodysiu.“ Ir vyras atsibudo“, – sakė mama.
Galiausiai pati Tatjana susapnavo savo berniuką. Ji pasakojo, kad sapne Arnas buvo dar visai mažytis – toks pats, kokį ji sūpuodavo ant rankų. Mama dalijosi, kad aiškiai žinojo, kad ten jos sūnus, girdėjo jo balsą.
Kitas Tatjanos sapnas buvo dar ryškesnis. Veiksmas vyko Arno mokykloje, kurioje turėjo būti išvyka, į kurią visa šeima ruošė daiktus.
„Jis buvo maždaug penktokas ar šeštokas, tokio amžiaus, ir aš jo klausiau: „Bet kaip aš tave surasiu?“ O jis atsisuko ir tokiu labai gražiu balsu sakė: „Taigi tu vis tiek mane surasi.“
Tas sapnas man buvo turbūt pirmasis šviesos spindulėlis. Pagalvojau, kad tikrai kažkada, kažkuriame gyvenime, kažkur aš vis tiek jį surasiu. Tarsi mažas ženklas, kad tai nėra visiška pabaiga, kad baigiasi žemiškas gyvenimas, bet kažkur vis tiek yra tęsinys“, – mintimis dalijosi mama.
Sužinokite vaiko vardo reikšmę ir kilmę
Daugiau nei 4000 vardų reikšmių rasite tevu-darzelis.lt
