Olandijoje dviračius mina visi, kas tik gali: kelerių metų pypliai ir prasimankštinti nusprendę pensininkai, į darbą skubančios valytojos ir politikai ar net į vakarėlį elegantiškomis sukniomis išsipuošusios damos.
Olandija žinoma ne vien dėl ten siaučiančios dviračių karštinės. Kadaise olandai buvo laikomi vienais geriausių Europos pirklių, garsėjo jūrų kelionėmis. Dabartiniais laikais Nyderlandai garsėja savo tolerancija. Čia legalizuota savanoriška eutanazija, leidžiama vartoti lengvuosius narkotikus, o pagrindiniame šalies mieste Amsterdame veikia bene didžiausias Europoje Raudonųjų žibintų kvartalas.
Dviratininkų rojus
Tik atvykus į Olandiją į akis krinta dviračių gausa. Prie kiekvieno namo ar biuro pastato, prie įėjimo į parkus galima pamatyti daugybę šeimininkų laukiančių prirakintų dviračių. Statistika skelbia, kad olandai – vieni didžiausių dviračių gerbėjų visoje Europoje. Manoma, kad dviračius turi 80 proc. olandų. Šių transporto priemonių šalyje beveik dvigubai daugiau nei automobilių – apie 12 milijonų.
Paklausti, kodėl dviračiai čia tokie populiarūs, vietiniai tiesiog šypteli. Pasak jų, jais važinėti sveika, be to, – pigu. Keliauti visuomeniniu transportu Olandijoje labai brangu, tad sėsti ant dviračio visuomet apsimoka. Juo labiau kai čia – puikūs dviratininkų keliai, kai kurie net dvigubai platesni už šaligatvius. Tačiau rojus dviratininkams – rojus ir ilgapirščiams. Daugelis vietinių skundėsi, kad dviračių spynelėms per metus tenka išleisti gerokai daugiau nei pačioms transporto priemonėms ar jų priežiūrai.
Pasaulio gėlynas
Viešbutyje už akių užkliūva skelbimas, siūlantis apsilankyti viename didžiausių šalies gėlių aukcionų. Iš čia olandiškos tulpės, rožės, lelijos, chrizantemos, gvazdikai ir nesuskaičiuojama galybė kitų gėlių pasklinda po visą Europą, taip pat iškeliauja ir į Lietuvą. Susigundome pasižvalgyti ir ryte išvykstame į Amsterdamo priemiestyje esantį fabriką.
Nuostabų aromatą pajuntame vos priėję milžinišką pastatą, kuriame parduodamos ir sandėliuojamos gėlės. Vedžiodama po milžiniškus sandėlius su įvairiausiomis žydinčiomis grožybėmis, augalų tyrimų laboratorijos gidė pasakojo, kad Olandija vadinama pasaulio gėlynu. Kasdien šioje šalyje parduodama po 10–20 milijonų gėlių. Kiekvieną rytą į aukcioną susirenka gėlių pirkėjai iš viso pasaulio. Didžiausią kainą pasiūliusiam verslininkui atitenka gėlių siunta, kurią vos per keliolika minučių aukciono darbininkai pakrauna į sunkvežimius ir pasirengia vežti bet kuria pasaulio kryptimi. Nacionalinis delikatesas – silkė Praalkus Olandijoje galima drąsiai sukti į bet kurią užeigą. Galbūt kai kurių jų interjeras ir nebus pats gražiausias, tačiau maistas, kiek patyrėme, visur labai skanus. Reikia pasakyti, kad olandai nėra ypatingi gurmanai. Jų racionas gana paprastas: pusryčiams užkandama jogurto su dribsniais, priešpiečiams ar pietums valgomi sumuštiniai, vaisiai, o vakarienei jau pasirenkamas sotesnis maistas.
Lankantis Olandijoje būtina paragauti nacionaliniu užkandžiu laikomos silkės. Užsisakę tokį patiekalą, gausite išdarinėtą šviežią ar lengvai sūdytą silkę su uodega ir smulkinto svogūno šalia jos. Beje, įdomiausias yra šios žuvies valgymo būdas. Ją olandai paprastai valgo atsistoję. Silkę jie paima už uodegos, apvolioja svogūnuose, iškelia aukštyn ir užvertę galvą įsideda į burną. Taip vis atsikąsdami vietiniai suvalgo silkę iki uodegos. Ne tik skanu, bet ir linksma!
Tautų katilas
Olandijoje gyvena labai daug imigrantų iš įvairiausių pasaulio valstybių. Kur tik teko lankytis – didžiausiuose Nyderlandų miestuose ar mažiausiuose kaimeliuose, be aukštų šviesiaodžių ir šviesiaplaukių olandų, sutikome daug kitų tautybių ir rasių žmonių. Šioje šalyje gyvena ypač daug musulmonų ir atvykėlių iš Afrikos. Amsterdamo ar Roterdamo priemiesčiuose susidarę atskiri jų gyvenamieji rajonai. Nuvykę apsižvalgyti į vieną jų, jautėmės ne itin jaukiai. Aplinkui vaikščiojo ilgomis tunikomis vilkinčios, skarelėmis galvas apsigobusios arabės. Kai kurios jų apskritai slėpėsi po juodomis ilgomis čadromis, palikdamos tik nedidelį plyšelį akims. Dauguma arabų vyrų, nors ir apsirengę vakarietiškai, elgėsi lyg būtume kur nors Egipto ar Maroko viduryje. Įžūliai sekė akimis, švilpdavo pavymui, įkyriai lįsdavo pasisveikinti ir primygtinai siūlydavo užeiti apsidairyti į kokią parduotuvę.
Dauguma imigrantų beveik nemoka olandų kalbos. „O kam? – stebėjosi vienas atvykėlis iš Maroko. – Čia tiek daug saviškių, vieni su kitais bendraujame tik savo kalba. Jei sumanyčiau čia įsitvirtinti, gal ir pradėčiau mokytis olandų kalbos, tačiau dabar tam nėra jokio stimulo. Esu čia tik dėl pinigų.“
Raudonųjų žibintų šviesos
Dauguma olandų geranoriškai priima atvykėlius. Tiesa, jiems kelia nerimą tai, kad imigrantai nenori įsilieti į visuomenę, kiek skeptiškai atsiliepia apie vietinius, tačiau rimto susipriešinimo tarp abiejų pusių vis dėlto nejunti. Nenuostabu, juk olandai – labai tolerantiški. Ypač tuo atsistebėti negalėjome vaikštinėdami po Raudonųjų žibintų kvartalą. Pačiame Amsterdamo centre naktimis veikiantis savotiškas naktinis „plaštakių turgus“ netrikdo netoliese gyvenančių miestiečių. Štai dailus namelis. Pirmame aukšte esančioje vitrinoje praeivius vilioja kelios merginos, o trečiame aukšte prie lango lempos šviesoje knygą skaito senučiukė. Iš pasivaikščiojimų po miestą grįžtančių kitų šio rajono gyventojų, regis, taip pat neerzina įkaušusių užsieniečių šėlionės ir iki paryčių nenurimstantis bruzdesys.
Raudonųjų žibintų kvartalas – kone didžiausios traukos vieta naktiniame Amsterdame. Palydėti paskutinių savo laisvės naktų čia skuba būsimieji jaunikiai su pulkais pabrolių iš Anglijos ar Vokietijos. Paganyti akis į dailias, kūną parduodančias merginas ar moteris sulekia ir minios rusų turistų. O pažiūrėti tikrai yra į ką. Norėdamos pritraukti kuo daugiau klientų, prostitutės pasistengia iš peties: ne tik valiūkiškai šypsosi ar kraipo klubus, bet net ir rengia mini spektaklius.
Svaigus kosminis pyragas
Naktinis gyvenimas verda ne tik Raudonųjų žibintų kvartale, bet ir aplink jį. Čia spiečiasi jaukios kavinukės, naktiniai klubai, barai. Tačiau masiškiausiai apgulti vadinamieji Coffee shop`ai – legalizuotos lengvųjų narkotikų parduotuvėlės-užeigėlės. Čia galima nusipirkti ne tik marihuanos, hašišo ar haliucinogeninių grybų, bet ir paskanauti šiomis medžiagomis pagardinto kosminio pyrago, hašišinių keksiukų ar arbatos su priedais.
Vaikščiojančius po miestą užsieniečius dažnai kalbina ir kitų narkotikų platintojai. „Gal kokos (kokaino – red. past.)? Kaip jums – labai nebrangiai“, – tylomis šnabžda nežinia iš kur išdygęs juodaodis. Atsisakę nė nespėjame pastebėti, kur jis dingo. Nors cheminiai narkotikai Olandijoje draudžiami, jų čia gauti nesunku. Problemų dėl lengvai prieinamų narkotinių medžiagų Olandijoje nekyla. Žinoma, kelis kartus per metus vietos spauda praneša apie skaudžiai pasibaigusius perdozavusių užsieniečių atvejus, tačiau olandai įsitikinę, kad turint galvą ant pečių – panašios problemos negresia.
Jūratė Baliukonytė
