Jis nurodo, kad jei, pavyzdžiui, rudenį ir žiemos pradžioje, į nelaimingus atsitikimus dažniausiai papuola pėstieji, šiuo metu sumažėjusį jų skaičių „kompensuoja“ motociklininkai. Jų patiriamos traumos būna labai įvairios, tačiau specialistas išskiria kelias pagrindines:
„Dažniausiai tai būna galūnių arba galvos traumos. Neretai pasitaiko ir jų deriniai, kai sužeidimai yra kombinuoti. Kadangi po avarijų motociklininkai ar keleiviai būna nubloškiami, patiria skrydį ir kritimą iš aukštai, gali būti ir krūtinės, dubens traumos. Čia labai įvairiai, visko gali pasitaikyti“.
Priklausomai nuo patirtų traumų sudėtingumo, skirtingai trunka ir gijimo procesas. Jei sužeidimai ne tokie rimti, pavyzdžiui, tik lūžęs riešas, jis vidutiniškai gyja apie 4–5 savaites. Tačiau, jei traumos rimtesnės, tai gali užtrukti net kelis mėnesius.
„Jei būna ir galūnių, ir galvos traumos, tai visas tas derinys ir sudaro sunkumų, dėl to gijimas būna ilgas. Asmeniškai aš dirbu tuose pačiuose pirmuosiuose etapuose, lemtingose akimirkose, kai reikia laiku suteikti pirmąją pagalbą, o operacijos, reabilitacijos jau yra kitų gydytojų darbas. Tačiau iš jų žinau, kad gijimo procesas yra ilgas, kai kurie gali būti gydomi net 90 dienų. Tad tos kombinuotos traumos gydomos mėnesiais“, – sako L. Darginavičius.
Nėra šimtaprocentinės apsaugos
Nors dauguma motociklininkų dėvi specialias aprangas ir apsaugas, tai, anot specialisto, nėra garantuota apsauga. Taip pat jis pastebi, kad kai kuriais atvejais aprangos vis dar yra labiau išvaizdos detalė nei priemonė, skirta apsaugoti nuo rimtų sužalojimų.
„Aprangų tipų yra įvairiausių ir jas motociklininkai renkasi priklausomai nuo to, kur važinėja – bekele, asfaltu ar, pavyzdžiui, motokrose. Dalis aprangų yra tokios, kurios tik apsaugo nuo vėjo, kad nebūtų šalta važiuojant. Kitos jau yra pritaikytos būtent kūno paviršiaus apsaugai ir daliai smūgių.
Tarkim, motokrose naudojamos apsaugos yra lengvos, kad vairuotojams nebūtų karšta, bet tuo pačiu ir apsaugančios nuo dažniausių sąnarių traumų, sumušimų. Ten dažnai naudojamos kaklo apsaugos, kurios reguliuoja galvos judesius ir apsaugo nuo kaklo lūžių.
Pastebim, kad dalis apsaugų yra tik dėl išorės, stiliaus, kitos – jau tikrai skirtos apsaugoti. Bet nėra nei vienos šimtaprocentinės apsaugos, jos niekur nebūna, viskas priklauso nuo daugybės kintamųjų – greičio, kaip įvyko avarija ir panašiai“, – pabrėžia Skubios pagalbos skyriaus vadovas.
Specialistas pasidžiaugia, kad savo praktikoje neprisimena atvejų, kad motociklininkas būtų važiavęs be šalmo. Taip pat jis nurodo, kad labai svarbu specialias aprangas ir apsaugas naudoti pagal paskirtį, nes kitu atveju – jos savo funkcijos neatlieka:
„Esu matęs, kaip žvyrkeliu važiuoja užsidėjęs motokroso apsaugas, skirtas visai kitokio tipo smūgiams ir traumoms. Tokiais atvejais jos tikrai minimaliai apsaugo ir suplyšta, tiesiog nepadeda žmonėms. Tai čia tokia kaip ir žinutė mano būtų – naudoti būtent tai, kas yra sukurta ir tinka konkrečiu atveju“.
Žūva ne tik įvykio vietoje, bet ir dėl komplikacijų
Ne paslaptis, kad daugelis avarijų įvyksta dėl per didelio greičio, motociklininkų manevringumo, kurio nepastebi kiti eismo dalyviai. Tokiais atvejais net ir geriausios aprangos ir apsaugos gali nepadėti, nes sužeidimai paprasčiausiai būna per sunkūs. Tiesa, mirtimis pasibaigiančių atvejų būna ir dėl kitų priežasčių:
„Dalies žmonių išgelbėti nepavyksta dėl sužeidimų, traumų sudėtingumo. Kai kurie žūva įvykio vietoje iš karto, nes sužeidimai per sunkūs, nesuderinami su gyvybinėmis funkcijomis. Kai kuriems žmonėms yra ankstyvosios komplikacijos, pavyzdžiui, prasideda kraujavimas. Taip pat yra ir vadinamos vėlyvosios komplikacijos, kai gali prasidėti žaizdų infekcijos ir panašiai. Tokios priežastys pražudo žmones“.
Skubios pagalbos skyriaus vadovas nurodo, kad infekcijos prasideda tada, kai žaizdos yra per sudėtingos. Tokiais atvejais medikai stengiasi padaryti viską, kas jų valioje, bet kartais to nepakanka.
„Jei motociklininkas čiuožia asfaltu, atsiranda žaizdos, kurios yra nešvarios. Mes visada stengiamės išvalyti, sutvarstyti ir panašiai, bet kai kurios būna per didelės savo plotu, gyliu. Jų fiziškai neįmanoma išplauti, kad nieko neliktų, natūralu, kad kažkiek lieka“, – sako L. Darginavičius.
Jis neslepia, kad kartais stipriai sužaloti žmonės žūva jo akyse, taip pat pasitaiko atvejų, kai pagalbą suteikti sunku dėl to, kad tam yra priešinamasi.
„Man tenka gelbėti žmones čia ir dabar, tai yra tekę matyti, kaip mums bandant išgelbėti, tas žmogus žūva, nes sužalojimai yra per sudėtingi, būklė tiesiog per sunki. Kartais sužalotieji mums ir patys apsunkina viską. Pavyzdžiui, žmogus, patyręs galvos traumą. Mums reikia atlikti tyrimus, o jis priešinasi, daro tai nevalingai. Mums tai apsunkina visą procesą, yra tekę matyti ir mirčių dėl to“, – nurodo specialistas.
Pasitaiko atvejų, kai motociklininkai neleidžia kirpti aprangos
Pagalbos suteikimo procesą apsunkina ne tik sužeistųjų priešinimasis, bet ir jų noras išsaugoti brangiai kainuojančias aprangas. L. Darginavičius sako, kad iš kolegų yra girdėjęs atvejų, kai motociklininkai neleidžia karpyti aprangų.
„Aš savo praktikoje nesu su tuo susidūręs, bet kolegos pasakojo, kad jiems tokių situacijų yra tekę turėti, bet tai labiau pavieniai atvejai. Dažniausiai patys vairuotojai supranta situacijos rimtumą ir sako: darykit, ką reikia, viskas gerai, aš suprantu.
Jie adekvačiai žiūri į situaciją, pernelyg nediskutuoja, supranta, kad gydytojas turi apžiūrėti, o jei stipriai sužeistam žmogui aprangą bandysim nurengti, o ne karpyti, tai tikrai gali tik pakenkti“, – sako Skubios pagalbos skyriaus vedėjas.
Jis atkreipia dėmesį, kad aprangas karpyti būtina dėl kelių priežasčių:
„Vienas ir turbūt svarbiausias dalykas yra dėl kaulų lūžių. Jeigu yra lūžusi ranka ar koja, o mes dar bandysim kaip nors tampyti, ištraukti iš tos aprangos, tai tas kaulo judėjimas ir tampymas nebus geras dalykas, gali atsirasti papildomos neigiamos žalos.
Taip pat dėl greičio. Kai pas mus atvyksta, mes turim labai ribotą laiką, per kurį turim patikrinti visas pavojingiausias žmogaus kūno vietas, per kurias jis gali nukraujuoti. Jei aprangos nekirptumėm, galbūt nespėtume jo išgelbėti“.
Kai kurie atvejai prilygsta stebuklui
L. Darginavičius sako, kad jo darbo su avarijose nukentėjusiais žmonėmis praktikoje yra pasitaikę įvairiausių situacijų. Ne visos jos baigėsi laimingai, tačiau kai kurie atvejai tikrai verti stebuklo vardo.
„Kartais būna, kad kyla nuostaba, kaip tam žmogui pavyko išgyventi, nes situacija buvo tikrai sudėtinga. Kai kartais pamatau naujienų portaluose nuotraukas iš avarijų, kaip ten viskas atrodė, tikrai galvoji, kad įvyko stebuklas, jog tas žmogus išgyveno“, – neslepia specialistas.
Tačiau apie tai L. Darginavičius susimąsto tik gerokai vėliau. Tą akimirką, kai turi suteikti pagalbą, jis apie nieką negalvoja, tik imasi veiksmų.
„Tuo metu, kai viskas vyksta, nebūna kada galvoti. Tikrai yra buvę ir tokių atvejų, kai net nesinori pasakoti, ką mes ten esam matę. Bet tuo metu nieko negalvoji, esi tik užsiėmęs darbu ir tuo žmogumi – kaip jam greitai padėti ir išspręsti problema.
Tik tada, kai perduodu kolegoms į operacines, reanimacijas ar kur kitur, atsigręžiu ir susimąstau, kas čia įvyko, kas čia per atvejis, kaip viskas buvo. O jei sužinom, kad žmogus pasveiko, išėjo iš ligoninės, tai būna daug gerų emocijų“, – šypsosi L. Darginavičius.
Motociklininkams jis turi keletą patarimų, kuriais vadovaujantis kelionės gali baigtis kur kas laimingiau, neatsiduriant Skubios pagalbos skyriaus vedėjo ir kitų gydytojų rankose.
„Svarbiausia važiuoti pagal taisykles, kad ir kaip sunku tai daryti. Neretai avarijos ir įvyksta dėl to, kad automobilių vairuotojai nemato greitai manevruojančių motociklininkų, todėl reikia tai turėti galvoje.
Taip pat svarbu ir apsaugos, jų naudojimas pagal paskirtį. Jos nėra pigios, bet investuoti verta, nes jos gali apsaugoti“, – sako specialistas.