Rimantas Laniauskas gimė 1964-aisiais Vilniuje. Buvo vienturtis tėvų sūnus. Pirmas eilėraštis parašytas 1976-aisiais, dvylikos metų. „Nuo stogo štai nukrito lašas…“ – prisimena pirmąją eilutę Rimantas. – Jis buvo visiškai vaikiškas, tas eilėraštis, bet nuo tada supratau, kad man ši poezijos „liga“ „pristojo“.
Dar daug metų anksčiau, kokių dvejų ar trejų, mama pirmą kartą nusivedė į bažnyčią. „Buvau išdykęs neklaužada“, – prisimena vaikystę. Būdamas penkerių panoro patarnauti kunigui.
„Tu toks mažas eisi patarnauti?“ – stebėjosi tuometinis Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios klebonas, dabar jau amžinatilsis. Vis tik „už drąsą“ patarnauti priėmė. „O kiek reikėjo išmokti – maldos buvo kalbamos lotyniškai. Mokiausi pats. Iš pradžių teko klausytis. Vėliau, septynerių, skaitydavau, skaitydavau ir išmokdavau, nors nieko nesupratau“, – pasakoja Rimantas.
Trylikos metų teko dalyvauti skaitovų konkurse. Skaitė rašytojo Fiodoro Dostojevskio romano „Broliai Karamazovai“ ištrauką. Laimėjo pirmąją vietą. Tada mokytoja pastebėjo talentingą mokinį, paskatino ir patį rašyti.
Vis tik mokyklos laikais kūryba, rašymas nebuvo kasdienės veiklos. Labiau priešokiais, su ilgomis pertraukomis. Mokykloje tai buvo daugiau pirmieji bandymai. Tada – ilga pertrauka iki pat seminarijos.
Prieš įstodamas į seminariją dar įgijo profesiją. Įgijus profesiją reikėdavo dvejus metus atidirbti, o po to – daryk ką nori. Atliko karinę tarnybą netoli Vyborgo miesto Rusijos šiaurės vakaruose. Armijoje tarnavo virtuvėje. „Virėjas – mano pirmoji profesija“, – pasakoja Rimantas.
Tik po šių gyvenimiškų patirčių įstojo į Kauno kunigų seminariją. Kunigystei padrąsino Vilniaus Šv. Onos bažnyčios kunigas Jonas Morkūnas, buvęs tikru pavyzdžiu.
Seminarijoje prasidėjo apmąstymai ir pasipylė kūryba religine tematika. Apmąstymai atsispindėjo ir eilėraščiuose.
Kaune užbaigė penkis kursus, o tada, apniktas dvejonių, pasitraukė. Pasibeldė meilė. Galvojo ir visai nebesiekti kunigystės, kurti šeimą. Bet nesukūrė.
Po dvejų metų pertraukos į Kauno kunigų seminariją atgal nebepriėmė. Grįžimas į kunigystę vedė per saleziečių vienuolyną, per Italiją ir Lenkiją. Būdamas vienuoliu iš pradžių Italijoje, Sicilijoje, baigė filosofijos studijas, vėliau Lenkijoje, Krokuvoje, apsigynė teologijos magistro laipsnį.
Tarnystė žmonėms
Grįžęs į Lietuvą nusprendė nebetęsti vienuolio kelio, tapo kunigu.
Kunigo tarnystę pradėjo Ukmergėje 2000-aisiais metais. Gavo paskyrimą į Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčią prie a. a. dekano Jurgio Užusienio. Čia kurį laiką tarnavo vikaru. Vėliau paskirtas į Balninkus, Šv. vyskupo Stanislovo bažnyčią.
Po kurio laiko buvo priskirtos ir Lyduokių Šv. arkangelo Mykolo bei Žemaitkiemio Šv. Kazimiero bažnyčios. Aštuonerius metus, iki pat 2010-ųjų, aptarnavo šias tris parapijas. Tada gavo naują paskyrimą, tapo Pašilės Šv. Barboros ir Pabaisko Švč. Trejybės bažnyčių klebonu bei dirbo Ukmergės ligoninės kapelionu.
Kunigas Pašilėje po bažnyčios remonto yra pridėjęs ranką prie paveikslų restauravimo. Kartu su zakristijonu ir vargonininku valė dulkes, dengė konservaciniu sluoksniu. Prieš tai konsultavosi su profesionaliu restauratoriumi, kuris pamokė, kokias medžiagas naudoti ir kaip taisyklingai viską atlikti.
2016-aisiais Rimantas savo lėšomis išleido poezijos knygelę „Palytėjimas“. Jos viršelį papuošė Dianos Skorochodovos piešinys. Tai buvo pirmoji ir ligi šiol vienintelė kunigo Rimanto poezijos knyga. Ją leido du kartus po 1 000 egzempliorių, mat pirmasis leidimas greitai ištirpo. „Bet nenusiraminau. Kuriu toliau. O ypač dabar, kai nebegaliu būti prie altoriaus“, – sako pašnekovas.
Prieš keletą metų dėl sunkios ligos jam teko apleisti tarnystę. 2021-ųjų liepos 7-oji pakeitė kunigo gyvenimą – insultas beveik pusmečiui paguldė į patalą. Paskui teko iš naujo mokytis kalbėti, vaikščioti. „Dabar sustiprėjau, galiu eiti į visus renginius, kurie man patinka. Turiu artimų bičiulių. Tai man padeda išgyventi“, – atsiveria kunigas.
Jį domina literatūros, muzikos, teatro bei kiti kultūriniai renginiai. Dalyvauja knygų pristatymuose. Tačiau mišių aukoti nebegali, liko paralyžiuota dešinė ranka, sutrikusi eisena.
O vos keleri metai prieš nelaimę viename interviu buvo sakęs, kad tarnystė jį džiugina, jog tai – tikrasis jo kelias. „Turbūt išprotėčiau, jei man pasakytų, kad nuo rytojaus esate suspenduojamas ir nebegalėsite eiti savo kunigiškų pareigų. Tai būtų mano gyvenimo tragedija“, – kalbėjo jis 2018-aisiais.
Įkvėpimai ir įkvėpėjai
Savo mokytoju ir didžiausiu autoritetu Rimantas laiko Henriką Radauską. Justinas Marcinkevičius – poezijos grandas. Patinka Salomėjos Nėries, Kosto Kubilinsko kūryba.
„Nors žmonės dabar juos nuvertina, kritikuoja, jie yra autentiški, unikalūs, paprasti ir daug ką pasakantys“, – sako kunigas. Pasak jo, kai bibliotekoje, skaitytojų atiduodamų knygų lentynoje, pamato šių autorių knygas, pasiima jas iš pagarbos.
Iš dabartinių žymių gyvų autorių nė vienas nėra įstrigęs. Įspūdį daro ukmergiškio Jono Takarevičiaus-Lietaus eilės, tačiau jis jaunas mirė.
Jau daugiau kaip 20 metų jaučia ukmergiškio fotografo ir poeto Albino Kuliešio įtaką.
Pats Rimantas eilėraščius mėgsta rašyti skambant muzikai. Nors iš tiesų eilės gimsta įvairiai. Kartais ir visiškoje tyloje. Būna inspiracijų iš aplinkos. Pavyzdžiui, šiemet per Mamos dieną sėdint prie mamos kapo atėjo eilės mamai.
Savo eilėraščius lygina su dienoraščiu, juos rašo, kai nori išsakyti savo mintis apie tai, kas jaudina, neramina, nuvilia ar pradžiugina.
Neseniai vykusiame „Ukmergės žinių“ poezijos konkurse Rimantas Laniauskas surinko daugiausia skaitytojų balsų ir tapo laimėtoju.
Muzika – vienas iš kunigo pomėgių. Ir pats turi muzikinę klausą. Seminarijoje dalyvavo dviejuose choruose – grigališkojo ir paprasto giedojimo.
Mėgstamiausia – švedų muzikos grupė „ABBA“. Turi surinkęs kone visus jos išleistus kompaktinius diskus.
Taip pat patinka Stasio Povilaičio, Andriaus Mamontovo dainos.
Kitas pomėgis – fotografija. Mėgsta fotografuoti miestą, bet ypač – gamtą. Daro po kelis kadrus, kol išgauna tokį vaizdą, kokio nori. Balninkuose buvo surengta Rimanto Laniausko fotografijų paroda, kelios nuotraukos publikuotos žiniasklaidoje fotografijos konkurse.
Yra keliavęs po svečias šalis. Pati pirmoji kelionė į užsienį buvo 1991-aisiais į Lenkiją, į susitikimą su popiežiumi Jonu Pauliumi II Lomžoje. Didelį įspūdį paliko Afrika, Egiptas ir Jungtinės Amerikos Valstijos, į kurias pakvietė Čikagoje gyvenantys giminaičiai.
Kunigas Rimantas Laniauskas daugeliui žinomas ne tik kaip dvasininkas, bet ir kaip poetas. Po sunkios ligos gyvenimo išbandymus pakelti jam padeda kūryba.
Rimantas Laniauskas gimė 1964-aisiais Vilniuje. Buvo vienturtis tėvų sūnus. Pirmas eilėraštis parašytas 1976-aisiais, dvylikos metų. „Nuo stogo štai nukrito lašas…“ – prisimena pirmąją eilutę Rimantas. – Jis buvo visiškai vaikiškas, tas eilėraštis, bet nuo tada supratau, kad man ši poezijos „liga“ „pristojo“.
Dar daug metų anksčiau, kokių dvejų ar trejų, mama pirmą kartą nusivedė į bažnyčią. „Buvau išdykęs neklaužada“, – prisimena vaikystę. Būdamas penkerių panoro patarnauti kunigui.
„Tu toks mažas eisi patarnauti?“ – stebėjosi tuometinis Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios klebonas, dabar jau amžinatilsis. Vis tik „už drąsą“ patarnauti priėmė. „O kiek reikėjo išmokti – maldos buvo kalbamos lotyniškai. Mokiausi pats. Iš pradžių teko klausytis. Vėliau, septynerių, skaitydavau, skaitydavau ir išmokdavau, nors nieko nesupratau“, – pasakoja Rimantas.
Trylikos metų teko dalyvauti skaitovų konkurse. Skaitė rašytojo Fiodoro Dostojevskio romano „Broliai Karamazovai“ ištrauką. Laimėjo pirmąją vietą. Tada mokytoja pastebėjo talentingą mokinį, paskatino ir patį rašyti.
Vis tik mokyklos laikais kūryba, rašymas nebuvo kasdienės veiklos. Labiau priešokiais, su ilgomis pertraukomis. Mokykloje tai buvo daugiau pirmieji bandymai. Tada – ilga pertrauka iki pat seminarijos.
Prieš įstodamas į seminariją dar įgijo profesiją. Įgijus profesiją reikėdavo dvejus metus atidirbti, o po to – daryk ką nori. Atliko karinę tarnybą netoli Vyborgo miesto Rusijos šiaurės vakaruose. Armijoje tarnavo virtuvėje. „Virėjas – mano pirmoji profesija“, – pasakoja Rimantas.
Tik po šių gyvenimiškų patirčių įstojo į Kauno kunigų seminariją. Kunigystei padrąsino Vilniaus Šv. Onos bažnyčios kunigas Jonas Morkūnas, buvęs tikru pavyzdžiu.
Seminarijoje prasidėjo apmąstymai ir pasipylė kūryba religine tematika. Apmąstymai atsispindėjo ir eilėraščiuose.
Kaune užbaigė penkis kursus, o tada, apniktas dvejonių, pasitraukė. Pasibeldė meilė. Galvojo ir visai nebesiekti kunigystės, kurti šeimą. Bet nesukūrė.
Po dvejų metų pertraukos į Kauno kunigų seminariją atgal nebepriėmė. Grįžimas į kunigystę vedė per saleziečių vienuolyną, per Italiją ir Lenkiją. Būdamas vienuoliu iš pradžių Italijoje, Sicilijoje, baigė filosofijos studijas, vėliau Lenkijoje, Krokuvoje, apsigynė teologijos magistro laipsnį.
Tarnystė žmonėms
Grįžęs į Lietuvą nusprendė nebetęsti vienuolio kelio, tapo kunigu.
Kunigo tarnystę pradėjo Ukmergėje 2000-aisiais metais. Gavo paskyrimą į Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčią prie a. a. dekano Jurgio Užusienio. Čia kurį laiką tarnavo vikaru. Vėliau paskirtas į Balninkus, Šv. vyskupo Stanislovo bažnyčią.
Po kurio laiko buvo priskirtos ir Lyduokių Šv. arkangelo Mykolo bei Žemaitkiemio Šv. Kazimiero bažnyčios. Aštuonerius metus, iki pat 2010-ųjų, aptarnavo šias tris parapijas. Tada gavo naują paskyrimą, tapo Pašilės Šv. Barboros ir Pabaisko Švč. Trejybės bažnyčių klebonu bei dirbo Ukmergės ligoninės kapelionu.
Kunigas Pašilėje po bažnyčios remonto yra pridėjęs ranką prie paveikslų restauravimo. Kartu su zakristijonu ir vargonininku valė dulkes, dengė konservaciniu sluoksniu. Prieš tai konsultavosi su profesionaliu restauratoriumi, kuris pamokė, kokias medžiagas naudoti ir kaip taisyklingai viską atlikti.
2016-aisiais Rimantas savo lėšomis išleido poezijos knygelę „Palytėjimas“. Jos viršelį papuošė Dianos Skorochodovos piešinys. Tai buvo pirmoji ir ligi šiol vienintelė kunigo Rimanto poezijos knyga. Ją leido du kartus po 1 000 egzempliorių, mat pirmasis leidimas greitai ištirpo. „Bet nenusiraminau. Kuriu toliau. O ypač dabar, kai nebegaliu būti prie altoriaus“, – sako pašnekovas.
Prieš keletą metų dėl sunkios ligos jam teko apleisti tarnystę. 2021-ųjų liepos 7-oji pakeitė kunigo gyvenimą – insultas beveik pusmečiui paguldė į patalą. Paskui teko iš naujo mokytis kalbėti, vaikščioti. „Dabar sustiprėjau, galiu eiti į visus renginius, kurie man patinka. Turiu artimų bičiulių. Tai man padeda išgyventi“, – atsiveria kunigas.
Jį domina literatūros, muzikos, teatro bei kiti kultūriniai renginiai. Dalyvauja knygų pristatymuose. Tačiau mišių aukoti nebegali, liko paralyžiuota dešinė ranka, sutrikusi eisena.
O vos keleri metai prieš nelaimę viename interviu buvo sakęs, kad tarnystė jį džiugina, jog tai – tikrasis jo kelias. „Turbūt išprotėčiau, jei man pasakytų, kad nuo rytojaus esate suspenduojamas ir nebegalėsite eiti savo kunigiškų pareigų. Tai būtų mano gyvenimo tragedija“, – kalbėjo jis 2018-aisiais.
Įkvėpimai ir įkvėpėjai
Savo mokytoju ir didžiausiu autoritetu Rimantas laiko Henriką Radauską. Justinas Marcinkevičius – poezijos grandas. Patinka Salomėjos Nėries, Kosto Kubilinsko kūryba.
„Nors žmonės dabar juos nuvertina, kritikuoja, jie yra autentiški, unikalūs, paprasti ir daug ką pasakantys“, – sako kunigas. Pasak jo, kai bibliotekoje, skaitytojų atiduodamų knygų lentynoje, pamato šių autorių knygas, pasiima jas iš pagarbos.
Iš dabartinių žymių gyvų autorių nė vienas nėra įstrigęs. Įspūdį daro ukmergiškio Jono Takarevičiaus-Lietaus eilės, tačiau jis jaunas mirė.
Jau daugiau kaip 20 metų jaučia ukmergiškio fotografo ir poeto Albino Kuliešio įtaką.
Pats Rimantas eilėraščius mėgsta rašyti skambant muzikai. Nors iš tiesų eilės gimsta įvairiai. Kartais ir visiškoje tyloje. Būna inspiracijų iš aplinkos. Pavyzdžiui, šiemet per Mamos dieną sėdint prie mamos kapo atėjo eilės mamai.
Savo eilėraščius lygina su dienoraščiu, juos rašo, kai nori išsakyti savo mintis apie tai, kas jaudina, neramina, nuvilia ar pradžiugina.
Neseniai vykusiame „Ukmergės žinių“ poezijos konkurse Rimantas Laniauskas surinko daugiausia skaitytojų balsų ir tapo laimėtoju.
Muzika – vienas iš kunigo pomėgių. Ir pats turi muzikinę klausą. Seminarijoje dalyvavo dviejuose choruose – grigališkojo ir paprasto giedojimo.
Mėgstamiausia – švedų muzikos grupė „ABBA“. Turi surinkęs kone visus jos išleistus kompaktinius diskus.
Taip pat patinka Stasio Povilaičio, Andriaus Mamontovo dainos.
Kitas pomėgis – fotografija. Mėgsta fotografuoti miestą, bet ypač – gamtą. Daro po kelis kadrus, kol išgauna tokį vaizdą, kokio nori. Balninkuose buvo surengta Rimanto Laniausko fotografijų paroda, kelios nuotraukos publikuotos žiniasklaidoje fotografijos konkurse.
Yra keliavęs po svečias šalis. Pati pirmoji kelionė į užsienį buvo 1991-aisiais į Lenkiją, į susitikimą su popiežiumi Jonu Pauliumi II Lomžoje. Didelį įspūdį paliko Afrika, Egiptas ir Jungtinės Amerikos Valstijos, į kurias pakvietė Čikagoje gyvenantys giminaičiai.
Be gimtosios lietuvių, kunigas Rimantas laisvai kalba rusų, lenkų, italų kalbomis. Lotyniškai tik tiek, kiek reikėjo bažnyčioje.
Šiuo metu kunigas nebegali laikyti mišių, bet Kauno arkivyskupijos kurija kas mėnesį perveda lėšų. Tvirtina, kad su neįgaliojo pensija gaunamų pajamų pakanka. Kunigas už paramą yra dėkingas arkivyskupui Kęstučiui Kėvalui.
Teiraujantis apie planus, susijusius su kūryba, susimąsto, perklausia: „Planų?“, o pamąstęs sako: „Galvoju apie antrą poezijos knygelę.“
Kviečiame susipažinti su kunigo Rimanto eilėmis.
Lyja
Lyja
Ir vėl lyja,
Bet taip lyja,
Kad kiekvienas lašas
Persmelkia mane
Iki pačios gilumos.
Nežinau kodėl,
Bet labai myliu lietų.
Galiu sėdėti ir žiūrėti
Pro langą
Kaip užhipnotizuotas,
Kai lauke lyja,
Ir mėgautis lietumi.
Man patinka lietus,
Kuris atgaivina žemę
Ir mane.
Aš tarsi augalas,
Kuris išsiilgęs lietaus
Godžiai gaudo
Kiekvieną lietaus lašą.
Lyja ir vėl lyja.
O aš netveriu džiaugsmu,
Užėjus tamsiam debesiui,
Ir džiaugiuosi
Kaip mažas vaikas,
Žiūrėdamas į po lietaus
Atsirandančias balutes.
Lyja ir
Vėl lyja.
Gyvenimas
Gyvenimas – tai teatras,
Jo aktoriai – tai mes.
Sėkmingai suvaidinkime
Jame savas roles.
Neseks po to plojimai,
Ovacijų tikrai nebus –
Atėjo jis kaip sapnas,
Kaip sapnas ir pražus.
Gyvenimas – tai teatras,
Jo aktoriai – tai mes.
Gerai įsidėmėkime
Šias mano eilutes.
Žodžiai
Žodžiai, kuriais Tu tikėjai,
Žodžiai, kurių ir prašei,
Žodžiai, kurie išsiliejo
Šią naktį taip nelauktai.
Žodžiai, kurių galbūt trūko,
Žodžiai – tokie paprasti.
Džiaugiuos, kad jų nepritrūko,
Tikiuosi, jie bus suprasti.
Žodžiai – be jokio grimo,
Žodžiai – tiesiog iš širdies,
Žodžiai, kurie, tikiuosi,
Ir Jus šiandien palies.
Eilėraštis
Kiekvienas eilėraštis –
Tai tarsi žmogaus
Dienoraščio lapas,
Kurį jis pateikia
Viešam teismui.
Nenoriu, kad mane
Teistumėte ar
Sakytumėt – šitas
Eilėraštis geras,
O šitas blogas.
Geriau imkit
Juos ir skaitykit,
Ir Jūs rasit
Tai, kas Jums
Priimtina.
Džiaukitės kartu
Su manimi,
Nes juk tai ir
Yra tikras džiaugsmas,
Kai gali suteikti
Džiaugsmo šalia
Esančiam žmogui.
Teksto autorė: Skaistė Vasiliauskaitė-Dančenkovienė
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
