Indijos Respublika – antra valstybė pasaulyje pagal gyventojų skaičių. Kalbant apie religiją, 80,5 proc. indų yra induistai, o musulmonai, tesudarantys 13,4 proc. visos populiacijos, turi antrą pagal dydį bendruomenę pasaulyje. Kitos religijos – krikščionybė (2,3 proc.), sikhizmas (1,9 proc.), budizmas (0,8 proc.), džainizmas (0,4 proc.). Turbūt ne vienam jau kilo klausimas, kaip Indija gali būti susijusi su Lietuva? Ir kuo čia svarbus ir įdomus gali būti Alytus?
Indų filmai „darė planą“
Dar turbūt ir dabar ne vienas alytiškis pamena, kai Alytaus kiną užplūsdavo indiškų filmų žiūrovai. Palyginti su kitomis šalimis, Indijoje pagaminama daugiausia filmų per metus. Žymiausias kino pramonės centras yra vadinamasis Bolivudas, įsikūręs Mumbajuje. Iškart po to, kai 1947 metais Didžioji Britanija pripažino Indijos nepriklausomybę, šalyje susiformavo trys kino tipai. Bolivudas tuoj pat išsiskyrė savitu stiliumi – suderinta muzika, puošnūs kostiumai... Visa tai išliko nepakitę iki šių dienų. Bolivudas turi unikalią sėkmės formulę, kuri labai paprasta – muzika: „Muzika yra organiška filmo dalis, o dainos padeda papasakoti filmo istoriją.“ Bolivudo filmų neįmanoma įsivaizduoti be gražuolių šokėjų, saldžių dainų ir visuomet laimingos pabaigos. Taigi šios industrijos kūriniams labai būdingi elementai yra šokių ir dainų gausa, didelis dramatizmas, romantizmas, idealistiška nuotaika. Dar vienas amžinas faktas – šie filmai jau tada trukdavo mažiausiai tris valandas, kad būtų garantuota viso vakaro pramoga neturtingiems žiūrovams.
Kino teatro „Dainava“ direktorius Kęstutis Repečka prisimena, kad eilės prie „Jaunystės“ kino teatro kasų nusidriekdavo iki pat Sporto rūmų. Sovietiniu laikotarpiu tai buvo didelė egzotika, leidžianti pažinti tolimą kultūrą. Nors indiški filmai buvo rodomi ir didžiuosiuose Lietuvos miestuose, Alytuje jie sulaukdavo ypatingo dėmesio. Galbūt todėl, kad skyrėsi nuo tuometinių sovietinių filmų, o ir tokios pramogų pasiūlos, kokia yra dabar, nebuvo. Žmonės užpildydavo kino salę, nesvarbu, koks jų amžius ir lytis. Žiūrovai bilietus dažniausiai nusipirkdavo iš anksto, netgi įmonės rūpindavosi vietų savo darbuotojams rezervavimu. Pasibaigus filmui kone trečdalis publikos verkdavo, nors, žinoma, tarp susigraudinusių daugiausia buvo moterys.
K.Repečka, tuo metu dirbęs „Jaunystės“ kino teatre kino mechaniku ir matęs daugybę filmų, teigė, jog indiški filmai buvo gana monotoniški, tačiau „traukė dėl to, kad jų pastatymas buvo gražus: daug gėlių, šokių ir muzikos“. Nors pradėtas rodyti 7-ajame dešimtmetyje, 1981–1982 metais indiškas kinas išgyveno didžiausią pakilimą. Populiariausi ir žinomiausi filmai – „Sangamas“, „Meilė Kašmyre“. Kai K.Repečka dirbo kino mechaniku, jo kino teatro direktorius sakydavo: „Nesakykit niekad blogai apie šituos filmus, nes jie visad vykdo planą.“ Auditorijos susidomėjimas šiais filmais krito 1985–1986 metais. Nepriklausomybės laikotarpiu (1995–1996), tikintis sulaukti tokio pat populiarumo, teko nusivilti. Atsiradusi kitų šalių filmų pasiūla nustelbė mėginimą atgaivinti indiškus filmus. Iki šiol jie populiarūs Gruzijoje, Armėnijoje, o Lietuvoje apskritai nerodomi.
Pamažu mokosi lietuvių kalbos
Remiantis Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriaus duomenimis, Alytuje gyvena trys Indijos piliečiai. Rajni ir Arvindas turi savo indiškų prekių parduotuvėlę S.Dariaus ir S.Girėno gatvėje, kitas jaunuolis studijuoja Alytaus kolegijoje. Pakalbinome Rajni ir Arvindą apie tai, kaip jiems sekasi čia gyventi.
– Pirmiausia prašome prisistatyti Alytaus gyventojams. Ką jiems norėtumėte ir galėtumėte pasakyti apie save?
– Laba diena, alytiškiai. Aš esu Arvindas Chauhanas su savo žmona Rajni Verma. Mes esame iš Indijos, Naujojo Delio – Indijos sostinės. Atvykome į Alytų pradėti savo verslo. Turime parduotuvėlę S.Dariaus ir S.Girėno gatvėje, joje prekiaujame indiškais rankų darbo papuošalais, veidrodžiais, šalikais ir kaklaskarėmis (medvilnės, šilko, kašmyro, viskozės) ir suvenyrais. Mes stengiamės atvežti dalelę Indijos į Lietuvą, kad jūs pajaustumėt tikrą Indijos skonį.
– Ką žinojote apie Lietuvą ir Alytų prieš atvykdami?
– Mokykloje apie Lietuvą mokiausi geografijos ir istorijos pamokose. Prieš daugybę metų, kai arijai atkeliavo į Indiją ir pradėjo garbinti saulę, mėnulį ir gamtą kaip dievybę, jiems kaip pagonims gamta buvo aukščiausia galia. Manau, tam tikri Lietuvos istorijos laikotarpiai turi panašumų su Indijos istorija. Alytus nėra didelis, tačiau visai netoli didžiųjų Lietuvos miestų Vilniaus ir Kauno. Alytaus gyventojai mandagesni ir šiltesni žmonės nei didmiesčių, todėl mes ir esame čia. Pastebėjome, kad jie domisi ne tik indiškomis prekėmis, bet ir mūsų kultūra.
– Ar esama kokių panašumų tarp Lietuvos ir Indijos kultūrų?
– Iš tiesų tų panašumų yra labai daug. Lietuvos pagoniška kultūra buvo labai panaši į senovės Indijos kultūrą. Sanskritas – tiek indų, tiek lietuvių kalbų motina (kitaip tariant, turi bendras šaknis, todėl lietuvių kalba priklauso indoeuropiečių kalbų grupei). Beje, lietuviai seniau mėgo žiūrėti indiškus Bolivudo filmus, kurie Indijos gyventojams patinka iki šiol. Daugelis vartojamų maisto produktų ir valgymo įpročių taip pat turi panašumų.
– Ar manote, kad mes esame keisti (elgesiu, manieromis, kultūra)?
– Nesvarbu, kurioje šalyje būtum, žmonės turi savo kultūrą, maisto įpročius ir kitus dalykus. Mums nėra jokio kultūrinio šokio, nes esame iš Indijos, o ten tiek skirtingų regionų, religijų, kalbų, tačiau vienintelis mus vienijantis dalykas – pagarba vieni kitiems arba, kitaip tariant, vienybė yra skirtingumas (ang. Unity in Diversity). Mes taip esame gyvenę Jungtinėje Karalystėje, todėl prie to pripratę.
– Ar sunku rasti produktų, kuriuos paprastai valgote?
– Iš pradžių, kai atvykome ir visiškai nemokėjome lietuvių kalbos, buvo gana sunku, bet pradėjome naudotis internete esančia programa google.translate (vertėjas), prašėme draugų pagalbos. Dabar jau žinome, kur gauti reikiamų prekių ir kaip jos vadinasi lietuviškai. Tokia buvo pati pradžia, kaip mes pamažu ėmėme mokytis lietuvių kalbos. Dabar galime pasakyti keletą nesudėtingų frazių.
– Kaip jaučiatės Alytuje dabar?
– Alytus – gana geras miestas. Mums čia patinka, nes ganėtinai atsibodo įtemptas Naujojo Delio gyvenimo tempas. Kaip ir gyvenimo, taip ir verslo tempas ten labai greitas, nuo to esame pavargę, nors vis dar turime savo verslą Indijoje. Kai grįžtame čia, jaučiam sulėtėjusį gyvenimo, o kartu ir verslo tempą. Nepaisant to, mums čia patinka, žmonės šilti ir draugiški. Jie su mumis stengiasi bendrauti ir mums padėti. Jiems taip pat patinka indiškos prekės, nors nemažai ateina tiesiog pamatyti mūsų ir pasižiūrėti, ką siūlome įsigyti.
***
Alytaus kraštotyros muziejus (Savanorių g. 6) balandžio 20 d. 14 val. kviečia į antrąją „Kultūrų skonių“ šeštadieninę popietę „Kultūrų skoniai. Paslaptingoji Indija“, kurioje Rajni ir Arvindas – Alytuje gyvenanti indų pora supažindins su savo kontrastingąja kultūra, pakvies degustuoti pačių paruoštų patiekalų. Nepraleiskite galimybės pasinerti į spalvų, kvapų, muzikos ir, žinoma, tikrų indiškų skonių jūrą! Registruotis tel. 73 505 arba el. p. [email protected]. Bilieto kaina vaikui – 5 Lt, suaugusiajam – 10 Lt.
Gintarė Dusevičiūtė,
Deimantė Aidukaitė
Muziejininkės
