„Drąsa kalbėti slypi ne tobulume, o ryžte nesustoti – gerbkime kiekvieną, kuris, nepaisant sunkumų, dalijasi savo balsu“, – tokia citata mergina pasidalino savo „Instagram“ profilyje. Anksčiau buvusi Eglė, dabar Gabija, teigia, kad šie žodžiai puikiai atspindi jos jausmus bei išgyvenimus.
„Kalbėti šiais laikais yra drąsa, ypač internete. Dalinuosi savo istorija, išgyvenimais, patirtimis. Aš tai darau, kad kuo daugiau žmonių mane išgirstų. Nepaisant sunkumų esu savotiškai unikali. Noriu, kad žmonės suprastų, jog mano kalba manęs nedaro prastesne“, – sako Gabija.
Naujas vardas palengvino gyvenimą
Mergina pasakoja, kad oficialus vardo pasikeitimas buvo vienas iš būdų palengvinti kasdienybę. Dvidešimt trejus savo gyvenimo metus mergina negalėjo sklandžiai ištarti savo vardo – Eglė, o naujos pažintys, kolegos ar paprastas išėjimas į miestą jai keldavo baimę. „O jeigu kas nors paklaus mano vardo?“ – būtent tokia mintis skambėdavo jos galvoje.
„Dažnai už mane mano vardą pasakydavo draugės, o jeigu esu viena, – žmonės žiūrėdavo keistai ir pradėdavo klausinėti, kas man yra. Ar aš pamiršau savo vardą? Tai tikrai kėlė didelį diskomfortą. Vardą pasikeičiau šią vasarą. Tiesiog norėjau bent kažkiek padėti sau. Tą ir padariau ir tikrai nesigailiu savo sprendimu“, – savo patirtimi dalinasi pašnekovė.
Paklausta, kaip išsirinko naująjį vardą, mergina papasakojo, kad žinojo, jog nori lietuviško vardo. Vakarais kartu su mama skaitydavo visus įmanomus vardus, kuriuos jai būtų lengva ištarti, o abėcėlėje priėjus prie G raidės Gabijos vardas jai patiko ir tiko labiausiai.
„Tikriausiai niekas nesijaudina einant pasiimti savo naują pasą, juk tai toks paprastas, gyvenimiškas įvykis, o man – atvirkščiai. Labai laukiau, bet tuo pačiu metu ir jaudinausi, nes savo tapatybės dokumente matysiu kitą vardą. Tik pasiėmus pasą ir perskaičius, kad esu Gabija, susigraudinau. Jaučiau palengvėjimą, ramybę ir naują savo gyvenimo pradžią.“
Interviu metu mergina atskleidė, kad vardo keitimas nebuvo staigmena tėvams ar artimiesiems, kurie visą gyvenimą žinojo jos sunkumus, tačiau sako, kad „su tėčiu buvo šiek tiek sunkiau, jis klausė, kodėl tai darau, ar man nepatinka jų su mama man duotas vardas. Su laiku jis suprato ir tikrai mane palaiko. Dabar mano šeima ir draugai mane vadina Egle, bet aš jų niekada ir neprašiau manęs vadinti Gabija. Jie mane pažįsta kaip Eglę, tokia aš jiems visada ir liksiu“.
Sunkumai ir patyčios
Gabija prisimena, kad mokykloje dažnai tekdavo susidurti su patyčiomis dėl turimo kalbos sutrikimo. „Egle, tu nemoki kalbėt“, „Patylėk, vis tiek neišlemeni nė žodžio“ ir kiti panašūs pasisakymai anksčiau ją skaudino.
Mergina atvirauja, kad mokykloje vengdavo skaityti garsiai, jausdavosi nepatogiai ir nenorėdavo „keistų ar pašiepiančių žvilgsnių“ iš klasės draugų.
„Dabar patyčių gal ir sulaukiu, bet aš jų nebesureikšminu. Manau, kad užaugau iki tokio lygio, kur manęs jau niekas nebeįžeistų, nes, atrodo, esu viską girdėjusi“, – dalinasi pašnekovė.
Gabija dirba klientų aptarnavimo srityje, kurioje tenka daug bendrauti su žmonėmis. Interviu metu ji atvirai pasakoja, kad kartais sunku konsultuoti klientus, kai nevalingai sustoja ar užsikerta dialogo metu:
„Kartais žmonės į mane žiūri tarsi būčiau kitokia nei kiti, kai kurie supranta ir mandagiai išlaukia, pabaigoje net nusišypso ir pagiria, kad nepasiduodu. Žmonių palaikymas labai padeda judėti į priekį ir nevaržyti savęs, kad ir turiu kalbos sutrikimą.“
Dainavimas Gabijai tarsi terapija – dainuodama ji atsipalaiduoja ir taria žodžius laisvai. „Dainuoju jau nuo mažų dienų. Mama sako, kad aš greičiau pradėjau niūniuoti, dainuoti nei kalbėti. Dainavau 12 metų, tai buvo visiškas mano atsitraukimas nuo realybės.
Baigus mokyklą, dainavimas liko hobiu. Labai mėgstu dainuoti, tai man padeda užsimiršti, kad aš užsikertu. Labai sunku paaiškinti tą jausmą. Atrodo, kad pradedu kvėpuoti iš naujo, nebūna sunku sakyti dainoje esančius žodžius. Gal dėl to, nes yra ritmas? Gal kad atsipalaiduoju?“ – svarsto Gabija.
Mitai ir ko nesakyti mikčiojančiam žmogui
Mergina teigia, kad mikčiojančio žmogaus niekada nederėtų klausti „kas tau yra?“. Pasak jos, mandagu ir žmogiška yra kantriai palaukti atsakymo bei išlaikyti akių kontaktą.
Taip pat svarbu niekada neužbaigti pašnekovo sakinio ar bandyti atspėti žodį, kurį nori pasakyti mikčiojantis žmogus. Netolerantiška yra ir pamėgdžioti šį kalbos sutrikimą, daryti pašaipias mimikas.
Anot Gabijos, svarbu suprasti, kad tai nėra liga: „Aš nesergu, tai yra tiesiog sutrikimas, kurį galima išmokti valdyti. Aš asmeniškai to daryti nemoku.“
„Reikia daug dirbti su savimi, su savo emocine sveikata, su savo ramybe. Taip pat padeda ir specialistai, tokie kaip logopedai, psichologai ar psichoterapeutai. Aš dar nesu atradusi savyje tos ramybės, susitelkimo ir noro mažinti užsikirtimą. Bet žinau, kad tam ateis laikas“, – apie tai, kaip kontroliuoti mikčiojimą, pasakoja Gabija.
Paklausta, ką pasakytų žmogui, kuris dėl kalbos sutrikimo gėdijasi savęs, Gabija atsako: „Tokiems kaip aš aš visada sakau, kad mes nė vienas šito nepasirinkome, bet jeigu turime tokį išskirtinumą – priimkime jį. Tokių kaip mes yra labai nedaug, džiaukimės, kalbėkime apie savo patirtis garsiai: ką tenka išgyventi, ką girdime, mokykime visuomenę, kad su mumis viskas yra gerai, mes nesame kitokie, mes unikalūs.“
Autorė: Saulė Rudokaitė
Sužinokite vaiko vardo reikšmę ir kilmę
Daugiau nei 4000 vardų reikšmių rasite tevu-darzelis.lt
