Libanas išgyvena nelengviausius laikus: vos už kelių dešimčių kilometrų nuo šalies sienos, Sirijoje, vyksta pilietinis karas, tad pabėgėliai įsikuria šioje nedidukėje šalyje, tačiau libaniečiai, matyt, užgrūdinti 25 metus vykusio pilietinio karo, kas rytą eina į darbą gurkšnodami stiprią juodą kavą, o vakarais lyg niekur nieko mėgaujasi kaljano dūmu.
Kaljano dūmai ir kareiviai
Kareiviai, tankai, falafeliai, kebabai, jogurtas, gamtos ir gyvenimo kontrastai, skurdas ir prabanga – šiuos žodžius išvardyčiau, prisiminęs pirmą savo kelionę į šešis kartus už Lietuvą mažesnį Libaną. Šalį, kurioje, kaip juokauja vietiniai, paslidinėjęs kalnuose, po kelių valandų jau gali įmerkti kojas į Viduržemio jūros bangas. Tiesa, reikėtų pastebėti, kad pajūris šioje Artimųjų Rytų mažylėje visai kitoks nei pas mus. Mėlynos vėliavos paplūdimių čia neieškokite – jų čia nėra ir, atrodo, kad libaniečiams toks įvertinimas nė motais. Libano sostinės Beiruto krantus skalaujanti Viduržemio jūra nuo norinčių joje pasipliuškenti atskirta betonine pertvara, o toliau nuo miesto esančio paplūdimio smėliu vėjas pusto vietinių paliktas šiukšles.
Vis dėlto beirutiečiai mėgsta pajūrį, ir vakarais čia verda gyvenimas. Visi suoliukai nusėsti porų, šeimų ar tiesiog susitikusių draugų, kurie čia ne tik gliaudo riešutus, bet ir skęsta kaljano dūmuose. Kaljano rūkymas Libane, kaip ir daugelyje kitų arabų pasaulio šalių, yra neatsiejama tradicija. Vandens pypkės dūmą traukia ir vyrai, ir moterys, ir vaikai. Atrodo tarsi savotiška miesto idilė, tačiau ne vietinio gyventojo akis užkliūva už neretai pakrante pražingsniuojančių ginkluotų kareivių. Jų čia tikrai daug. Vos atvykus į šalį, gatvėse patruliuojančių karių gausa stebina, o gal net ir gąsdina. Ne vienoje sankryžoje ar šalia didesnių žmonių susitelkimo vietų budi ne tik šarvuočiai, tačiau ir tankai. Juos galima pamatyti ir keliaujant po šalį. Laikui bėgant jie nebestebina, tačiau žurnalistinis smalsumas priverčia pasidomėti, kodėl jų tiek daug.
Pabendravęs su vietiniais išgirdau įvairių atsakymų. Vieni teigia, kad kareiviai tikrina įtartinus asmenis, kurie gali gabenti narkotikus, mat didžiuliuose sklypuose Libano Bekos slėnyje auginamos kanapės. Kitų libaniečių nuomone, kareiviai budi gatvėse, kad kaimyninėje Sirijoje vykstantys neramumai nepersikeltų į Libaną arba kad Sirijos prezidentą Basharą Assadą palaikančios grupuotės nesukeltų provokacijų, kurios galėtų sukiršinti šalyje gana taikiai sugyvenančius 18 religinių konfesijų atstovus.
Karo atgarsiai
Libaniečių nuomonės skiriasi ne tik kalbant apie patruliuojančius kareivius. Paklausęs, kaip jie vertina Sirijoje antrus metus besitęsiantį pilietinį karą, vieningos nuomonės taip pat neišgirdau. Bekos slėnio, laikomo vienu skurdžiausių šalyje, mieste Baalbeke užkalbintas jaunuolis pasakojo, kad Sirijos prezidentas B.Assadas vykdo tinkamą politiką ir jis ją palaiko, o sukilėlius remia valstybės, kurios yra priešiškos B.Assadui. Sunku pasakyti, kodėl jaunuolis taip mano. Gal todėl, kad Baalbekas (graikų istorijoje geriau žinomas kaip Heliopolis) yra politinės-karinės grupuotės „Hezbollah“ bastionas.
Pabendravęs su juo sužinojau ir dar keletą įdomių dalykų. Pasirodo, organizacijos „Hezbollah“ atstovai ne tik kovoja kaimyninėje Sirijoje, palaikydami B.Assadą (nauajausiais duomenimis, kuriuos paskelbė Prancūzijos užsienio reikalų ministras, jų ten yra apie 4 tūkstančius), tačiau ir prižiūri gyvenimą Baalbeke. Būtent jie kontroliuoja, kad mieste nebūtų vartojamas alkoholis, padeda sunkumų patiriančioms šeimoms, remia gabiausius studentus – sumoka už jų mokslą aukštosiose mokyklose, kuris Libane yra mokamas. Po pokalbio supratau, kad ir juoda spalva turi atspalvių...
Vis dėlto karo Sirijoje atgarsiai jaučiami visame Libane. Kaip teigia patys libaniečiai, šalyje nėra nė vienos šeimos, kurioje nebūtų prisiglaudusių pabėgėlių iš kaimyninės šalies. Netrūksta jų ir viešbučiuose, kuriuose teko gyventi. Viename jų sutiktas siras Muhamedas pasakojo, kad į Libaną atvyko prieš kelis mėnesius ir artimiausiu metu į gimtinę sugrįžti neketina, nes netiki, kad konfliktas greitai baigsis. Kasdien iš Charles Helou stoties, esančios Beiruto pietuose, į Sirijos sostinę Damaską išvyksta autobusai, kurie sugrįžta pilni sirų, nebegalinčių gyventi nuolatinėje baimėje.
Miestas mieste
Pabėgėliai yra neatsiejama Libano dalis. Dabar daugiausia jų plūsta iš Sirijos, tačiau kone kiekviename Libano mieste įsikūrę ir pabėgėliai iš Palestinos. Oficialiais duomenimis, jų Libane yra apie 400 tūkstančių. Vienos didžiausių palestiniečių stovyklų įsikūrusios sostinės Beiruto pakraščiuose. Tai Sabra ir Šatila, menančios kraupias žudynes, vykdytas nuo 1982-ųjų rugsėjo 16 dienos 6 valandos vakaro iki rugsėjo 18-osios 8 valandos ryto. Į stovyklas įsiveržę krikščionys falangistai (arabiškai vadinami „Kataeb“) išžudė nuo 765 iki 3 500 civilių palestiniečių. Vėliau sužinota, kad falangistų surengtose žudynėse dalyvavo ir Izraelio armijos pajėgos. Būtent šios šalies tankai prieš žiaurių žudynių pradžią apsupo Sabros ir Šatilos stovyklas ir saugojo visus išėjimus ir išvažiavimus, kol buvo vykdomos žudynės. Teigiama, kad daugelį berniukų prieš nužudymą falangistų kareiviai kastravo, kai kuriems nuėmė skalpus, ant kūnų išraižė kryžius ir kitaip sudarkė kūnus. Šias žudynes pasmerkė tiek musulmoniškasis, tiek krikščioniškasis pasaulis, o 1982-ųjų gruodžio 16 dieną Jungtinės Tautos paskelbė, kad tai buvo genocidas. Nepatenkintų buvo ir pačiame Izraelyje. Į gatves išėjo šimtatūkstantinės demonstrantų minios ir Izraelis, praėjus kiek daugiau nei metams po šiurpaus genocido, buvo pripažintas netiesiogiai kaltas dėl šių žudynių.
Dabar vienoje iš stovyklų Sabroje, atrodo, verda paprastas gyvenimas. Kirpyklose vyriškiams kerpami smalos juodumo plaukai, šukuojamos barzdos, greta esančiose mažose kavinėse kepami kebabai, spaudžiamos aplesinų sultys, tačiau kiekvieną atvykusįjį palestiniečiai palydi tiriančiu žvilgsniu. Beklajojant siauromis gatvelėmis, į kurias neretai sunkiai prasiskverbia saulės spinduliai, gali sulaukti ir provokuojamo klausimo. „Ar kada nors buvai Izraelyje?“ – šūktelėjo man daržoves pardavinėjantis vaikinas. Net nedvejodamas atsakiau, kad „ne“. Tuomet išgirdau Libane įprastą: „Welcome to Lebanon. How are you?“ (Sveikas atvykęs į Libaną. Kaip laikaisi? ) Izraelio ir Libano santykiai įtempti. Libaniečiai į šalį neįsileidžia nė vieno, kurio pase yra Izraelio viza arba žydų pasieniečių antspaudas. Taip pat ir Izraelis neįsileidžia tų, kurie viešėjo Libane. Taigi, jeigu sugalvosiu aplankyti gimtąjį Jėzaus Kristaus Betliejų, teks keisti pasą...
Prisiminti pavojinga
Prisipažinsiu, kad vaizdai iš Sabros palestiniečių stovyklos buvo vienas įsimintiniausių potyrių Beirute. Čia, atrodo, dar gyva viskas, apie ką jau spėjo pamiršti (arba nenori prisiminti) centrinėje Beiruto dalyje gyvenantys turtingi libaniečiai, savo namų ir vaikų priežiūrą patikintys juodaodėms tarnaitėms, apsipirkinėjantys marmuro plytelėmis išmūrytuose ištaiginguose prekybos centruose, o vakarus klubuose leisti važiuojantys prabangiais automobiliais.
Sabroje dar daug kas mena ir kruvinas žudynes, ir pilietinį karą. Apgriuvę pastatai, kurių dalį į šipulius suskaldė raketos arba automobiliai, surikiuoti šalia betoninės tvoros, tarytum nebylūs istorijos liudininkai, ant kurių nusėdusiose dulkėse slepiasi istorija, tačiau tų dulkių nupūsti nenori nė vienas libanietis. Visi jie gyvena ateitimi, o Sabros ir Šatilos žudynių tema ar Libano pilietinio karo atsiminimai surašyti tose atminties knygose, kurios užsklęstos tolimiausiuose pasąmonės kertelėse. Net popiežius Benediktas XVI, viešėdamas Libane ir kalbėdamas apie taiką tarp musulmonų ir krikščionių, neišdrįso paminėti Sabros ir Šatilos.
Šiandien, atrodo, tarsi konflikto ir nebūta – iš mečečių skambant muedzino kvietimui melstis, netoliese aidi bažnyčios varpai, skelbiantys mišių pradžią. Prasilenkiančios čadra apsigobusi musulmonė ir vakariečių dizainerių drabužiais pasipuošusi krikščionė viena kitai taikiai nusišypso tarsi linkėdamos ramybės. Ramybės, kurią tiek šalia mečečių, tiek šalia bažnyčių užtikrina ginkluoti ant tankų rymantys kareiviai. Ramybės, kurios egzistavimu po truputį įtiki ir pats, atkeliavęs kelis tūkstančius kilometrų iš šešis kartus didesnės Lietuvos.
M. Eidukonis
