Vienos iš paskutinių kelionių tikslas buvo Kopenhaga. Nors, ne. Gal greičiau netgi Elsinoras, nes norėjosi pabūti arčiau Hamleto.
Jau neprisimenu, kuris iš literatūros tyrinėtojų yra pasakęs, kad jei pranyktų nuo žemės paviršiaus visos knygos, išskyrus V. Šekspyro dramą „Hamletas“, jos pakaktų ir mūsų kasdienai, ir amžinoms problemoms atspindėti. Juk Hamleto klausimas – visais laikas iššūkis. „Ar nusilenkti dvasioj strėlėms ir dūžiams atšiauraus likimo, ar su ginklu prieš negandų marias į kovą stot ir jais nusikratyti“.
Tad prieš pradėdamas pokalbį apie Kopenhagą, pirmiausia apie Elsinorą – Hamleto pilį. Elsinoras (Helsingor) – miestas, įsikūręs ties siauriausia sąsiaurio, kuris skiria Daniją nuo Švedijos, vieta, kurioje ant jūros kranto stūkso Kronborgo (Kronborg Slot) pilis. Šiandien visai nesvarbu, ar Hamletas ir kiti didžio anglų dramaturgo herojai tikrai gyveno, bet svarbiausias visiems laikams įsirėžęs Hamleto klausimas, kuris nėra tik poetinė retorika, o esmė – kiekvienas gyvenimo bėgsme į šį klausimą turime atsakyti. Tai ir daro V. Šekspyro dramą gyvenimiška. Netikėta, bet vaikštant po pilį, neapleidžia jausmas, kad čia tikrai būta Hamleto. Mąstai, kuriame pilies kampelyje Hamletui, Danijos karalystės princui, apsireiškusi jo neseniai mirusio tėvo šmėkla, pavedusi atkeršyti žudikui Klaudijui.
O kurioje menėje (o gal pilies kieme) vyko Hamleto surengtas vaidinimas, pasakojantis, kaip Klaudijus nužudo jo tėvą ir suvilioja motiną? Tarp kitko, didžiausia pilies puošmena – 63 metrų, ilgiausia Šiaurės Europoje menė. O kur vyko fechtavimo dvikova tarp Hamleto ir Laerto, kai pastarajam buvo įduota nuodais sutepta špaga? Pilis dvelkia kažkokiu atšiaurumu (kurį laiką joje buvo kalėjimas), todėl patiki visomis „Hamleto“ dramos mirtimis, kai dvikovos dalyviai po pirmų smūgių susikeičia ginklais, kai abu lieka sužeisti, bet Laertas miršta pirmasis, o perpratęs sąmokslą, Hamletas be dvejonių nužudo karalių, taip pat miršta ir Hamleto motina – Danijos karalienė, išgėrusi taurę užnuodyto vyno, skirto Hamletui.
O Dabar apie Kopenhagą. Joje tikrai yra ką veikti. Strioget pėsčiųjų gatvele nužingsniuojama iki Nyhavno kanalo ir, aišku, Undinėlės – Edvardo Erikseno 1913 m. pagal H. K. Anderseno pasakas sukurtos skulptūros, tapusios miesto simboliu. Krantine žingsniuojant link Undinėlės, pasukime kiek kairiau prie Amalienborgo rūmų, Marmurinės bažnyčios ir Gefiono fontano. Ketverių Amalienborgo rūmų, išsidėsčiusių aplink centrinę aštuonkampio formos aikštę, kompleksas – Danijos karalių rezidencija. Rūmų fasadų kolonos – baroko šedevrai.
Aikštės centre yra raito Frederiko V statula. Kasdien 12 valandą prie rūmų vyksta sargybos pasikeitimo ceremonija. Marmurinė Šv. Frederiko bažnyčia garsėja vienu didžiausių Europoje kupolu. Pradėta statyti 1749 m. iš marmuro, bažnyčia baigta tik po 150 metų. Netoliese aukštai vandens sroves pakėlęs didingas Gefiono fontanas visad pilnas monetų – visi nori grįžti į Kopenhagą.
Be abejo, viešint Kopenhagoje būtina paplaukioti kanalais ir aplankyti muziejus. Glyptoteką (garsiojo „Carlsberg“ alaus daryklos įkūrėjo sūnaus C. Jacobseno įsteigtą šiuolaikinio meno muziejų, kuriame ekspozicijos pagrindas Ogiusto Rodeno skulptūros ir XIX, XX amžių danų bei Vakarų Europos menininkų darbų kolekcija), Nacionalinį muziejų (čia sukauptos gausios etnografinės bei senienų kolekcijos, supažindinančios su Danijos istorija) bei Valstybinį dailės muziejų (jame rasite pasaulio ir Danijos tapytojų darbų nuo XIV a., kurių tarpe yra El Greco, Rembranto, Picasso, Tiziano, Rubenso kūriniai). Moderniojo meno mėgėjams siūloma nukeliauti į 30 km už Kopenhagos esantį vieną iš didžiausių Europoje Luizanos moderniojo meno muziejų.
Jūs dar nepietavote? Priešais centrinius Tivoli parko vartus, kitoje gatvės pusėje – puikus steikų restoranas. Šio restorano virėjai ypač moka paruošti bluerare, tai yra tik kiek pakepta mėsa, kai apskrunda paviršius, o vidus lieka žalias. Apie tokius steikus girdėjau sakant: „Dehorn it, wipe it‘s butt and send it to the table“ (liet. „Nupjauk ragus, nuvalyk užpakalį ir nešk ant stalo“). Tiesa, čia nepigu (steikas – 70 Lt, plius bokalas alaus – 25 Lt), bet skanu. Gi jei nenorite išlaidauti ar šiame restorane, ar tiesiog gatvėje nusipirkite sumuštinį – ant baltos duonos plonai užteptas sviestas, uždėtas gabalas lašišos, ant jos gabalas sūrio, pačiame viršuje skiautė pomidoro. Puiku, kad tokie sumuštiniai čia populiarūs, o ne kebabai ar koks „McDonald‘s“ maistas, nors šių irgi siūloma vos ne ant kiekvieno kampo.
Jei šiame steikų restorane nevalgote, o tik prisėdote prie baro, pamatysite netikėtą reginį. Užsisakius alaus, barmenas įpils sklidiną bokalą ir pastums baru link jūsų. Kaip toli nuo barmeno besėdėtumėte, bokalas šliuoš iki jūsų ir sustos tiksliai jums po nosimi.
Ir dar vienas įdomus dalykas yra šiame restorane. Tai ant sienų kabančios žvėrių galvų iškamšos. Aišku, nieko nuostabaus, nes ir pas mus tokių dalykų esama. Bet štai šio restorano žvėrių galvos judančios. Žiūrėk, briedis ragus prieš tave palenkė, šernas tau akim mirktelėjo… Triuką greit suprastum, jei tie žvėrys taip elgtųsi, pavyzdžiui, kas penkias minutes. Bet jie savo veiksmus atlieka kas pusvalandį. Todėl, kai tau šernas mirkteli, imi abejoti ar nepadauginai. Greitas jo mirktelėjimas vėl viską sustatytų į savo vietas, bet kai nieko neatsitinka, tavo abejonės dar labiau padidėja.
Restorane gan neblogas gitaristas ir dainininkas atlieka Paulo Saimono, Arto Garfunkelio ir grupės „Creedence Clearwater Revival“ dainas. Man, seniui, tai pats tas.
Ir pabaigai. Be abejo, apsilankėme „B&W-Hallerne“ arenoje, kurioje neseniai vyko „Eurovizija“. Neišvaizdus pastatas, tiksliau tarsi du dideli sandėliai, statyti 1960 metais, rekonstruoti 2011. Iš miesto centro į areną jus nuveš 40 numerio autobusas. Nors dabar jau ši informacija visiškai nebereikalinga. O koks prisiminimas iš „Eurovizijos“? Atsakysiu, jog, anot Gorbulskio, visa muzika jau seniai parašyta, tik dar ne visi pinigai paimti.
Ričardas Jakutis
