35-erių Arvydas kasdien nužingsniuoja 10 tūkst. žingsnių, be pagalbos laipioja laiptais, daro įvairius pratimus. Nors prieš kurį laiką niekas nė nedrįso prognozuoti, ar jis vėl atsistos ant kojų.
2021 m. liepą vyras su šeima apsilankė Jūros šventėje, po to sūnų nuvežė į kaimą pas senelius, o patys su žmona atšventė 10-ąsias vestuvių metines. Liepos 26-ąją, žmonai nuvykus parsivežti sūnaus, Arvydas paspirtuku nuvažiavo prie jūros, išsimaudė ir jau keliavo namo, kai šviesoforu reguliuojamoje sankryžoje jį parbloškė automobilis.
Išgyveno per stebuklą
Pats A. Lankutis sako neprisimenantis, kas įvyko lemtingąją dieną. Nežinia, ar šie prisiminimai dar sugrįš.
„Kol kas vis dar neatsimenu kelių dienų iki įvykio ir paties įvykio. Labiausiai gaila, bet dingo prisiminimas, kaip su žmona praleidau 10 metų santuokos metines“, – apmaudo neslepia jis.
Apie tai, kas įvyko, Arvydas gali papasakoti tik iš atliktos ekspertizės ir teisme išgirstų faktų – tai jam pačiam buvo vienintelis būdas sužinoti, kas įvyko. Paaiškėjo, kad BMW markės automobilis skriejo beveik 100 km/val. greičiu. Jei ne greitis, nelaimės galėjo būti išvengta.
„Remiantis teismo faktais, didžiausią žalą šioje avarijoje padarė viršytas greitis ir netinkamai pasirinktas stabdymo būdas. Liūdna buvo išgirsti, kad jei būtų pasirinktas kitoks stabdymo būdas, avarijos buvo galima išvengti, mes būtume prasilenkę ir, greičiausiai, abu atsipirkę tik lengvu išgąsčiu“, – pasakojo pašnekovas.
Kraupus eismo įvykis paliko skaudžias pasekmes – skilo kaukolė, lūžo ne vienas šonkaulis, dubens kaulai. Stipriai sutrenktos smegenys, to rezultatas – trys mėnesiai komoje.
„Vis dar ramiai negaliu skaityti gydytojų išrašų. Manau, man labai pasisekė, kad išgyvenau“, – pridūrė jis.
Būklė buvo kritinė, tačiau 2021-ųjų lapkritį būklė pradėjo gerėti. Tada A. Lankutis dar gulėjo slaugos skyriuje:
„Tuo metu pradėjau atsiliepti kalbinamas, ribotai judinti dešines galūnes. Čia kaip per miglą po truputį grįžta atmintis.
Iš pasakojimų žinau, kad pirma nuotrauka, į kurią sureagavau, buvo mano vaikų. Greičiausiai dėl jų nepalikau šio pasaulio. Ši nuotrauka iki šiol kaip talismanas visada šalia manęs.“
Sunkiausia buvo šeimai
Arvydas sako nė negalintis įsivaizduoti, ką tuo metu teko išgyventi jo artimiesiems. Dėl pandemijos lankymas buvo apribotas, jie gyveno nuolatinėje nežinioje, kas laukia toliau.
„Paprašęs papasakoti, kaip atrodžiau tuo metu, ir dabar jiems pasakojant jų veiduose matau ir balse girdžiu skausmą. Man pačiam sunku įsivaizduoti, kiek stiprybės jiems reikėjo visa tai ištverti“, – atvirauja vyras.
Iš laiko, praleisto ligoninėje, Arvydas neturi nė vienos nuotraukos. Žmona jo nefotografuodavo, kad nuotraukų netyčia nepamatytų vaikai:
„Graudu skaityti artimųjų man tuo periodu rašytus laiškus, žiūrėti filmuotus vaizdo įrašus. Lankydama mane, žmona pastoviai rodydavo filmuotus vaikus, kartodavo, kad dėl jų turiu gyventi, sveikti ir pasiekti maksimumą.“
Arvydo žmona sulaukė medikų pasiūlymo dar keturis mėnesius palikti vyrą slaugos skyriuje, tačiau matydama jo būklę, ji tvirtai stovėjo už save ir vyrą, kad jis būtų kuo greičiau išvežtas į reabilitaciją.
„Deja, paskirtą datą kelis kartus atidėjo dėl pandemijos. Pasirodo, ne be reikalo su žmona pandemijos pradžioje pasvarstydavome, kad šiuo metu papulti į ligoninę būtų didelis iššūkis. Deja, tai teko išbandyti savo kailiu“, – kalbėjo pašnekovas.
Išlaukus tinkamo momento, praėjusių metų gruodžio 28 d. A. Lankutis atsidūrė reabilitacinėje ligoninėje, pasibaigus nemokamai skiriamam reabilitacijos laikui, pasiliko dar ilgiau – iki Velykų.
„Labai gaila, kad nemokama reabilitacija skiriama tik tam tikram laikui. Jei neturėčiau už ką sumokėti specialistams, greičiausiai vis dar sėdėčiau vežimėlyje“, – svarsto Arvydas.
Velykas Arvydas atšventė namuose, su savo mylima šeima. O po kelių dienų įvyko kone lemtinga pažintis – jis susipažino su treneriu Liutauru Zube. Vos apžiūrėjęs Arvydą, Liutauras drąsiai teigė, kad vyras vaikščios.
„Pagal planą, iš reabilitacijos namo grįžau šventėms, vėliau vėl planavome vykti į reabilitacinę ligoninę, masažai ir treniruotės su Liutauru turėjo būti tik buvimo namuose laikotarpiu.
Tačiau pamačius pasiekimus nusprendėme vietoj reabilitacijos pasirinkti darbą su Liutauru. Ir, manau, sprendimas buvo mažų mažiausiai vykęs“, – šypteli A. Lankutis.
Ateičiai kelia ryžtingus tikslus
Nuo balandžio mėnesio vyras aktyviai pradėjo sportuoti tiek su L. Zube, tiek vienas namuose. Atkaklumas ir ryžtas padėjo pasiekti tiek, kiek niekas nė netikėjo, kad pavyks.
„Labai džiaugiuosi, kad artimieji mane parsivežė namo, nors ne kartą jiems buvo siūlomos slaugos paslaugas teikiančios įstaigos. Prisimenu, į namus grįžęs savarankiškai, be atramos, net nepasėdėjau.
Šiai dienai mano žingsnių skaičiuoklė rodo, kad per dieną įveikiu vidutiniškai 10 tūkst. žingsnių. Kol kas rekordas – apie 14 tūkst. žingsnių.
Daug dirbu, kad stiprėčiau: kasdien su Liutauru važiuoju į sporto klubą, po to savarankiškai laipioju laiptais – 20 kartų iki 9 aukšto ir atgal, darau pratimus“, – džiaugiasi Arvydas.
Be to, vyras sako be galo norintis susigrąžinti pilnavertį gyvenimą, tad ateičiai kelia sau nemažus tikslus:
„Šiuo metu siekiu kuo labiau sustiprėti fiziškai, pavasarį jau planuoju bėgioti – tai mano užsibrėžtas tikslas – ir su tas, kurie prisijungs, įveikti pasirinktą atstumą. Norėčiau veiklos, kuri būtų prasminga, galvoju apie savanoriavimą.“
Paklaustas, kas suteikia motyvacijos ir jėgų, Arvydas tvirtai patikina, kad viską daro dėl šeimos – dėl jos yra pasiryžęs padaryti viską. Be to, kaip pats sako, kraupus įvykis padėjo suprasti, kas yra svarbiausia.
„Prieš įvykį daug dirbau, visur skubėjau, gyvenimo tempas buvo ypatingai greitas. Įvykis privertė sustoti, peržvelgti prioritetus. Šiandien stengiuosi kuo daugiau laiko skirti šeimai, praleistas laikas kartu pasidarė ypatingai svarbus“, – pasakojo A. Lankutis ir pridūrė, kad net paprasčiausių dalykų nebepriima kaip savaime suprantamų – jis dėkoja už viską, ką jam duoda gyvenimas.
O savo likimo broliams ir sesėms Arvydas linki kelių dalykų: „Linkiu įdėti visą save, siekiant užsibrėžtų tikslų. Jei nori pasiekti savo tikslo, reikia didelio paties noro ir turėti dėl ko stengtis – dėl šeimos, savęs, mėgstamos veiklos.
Taip pat neprirasti prie patogumų – juk jei viską perkelsi į žemiau esančias lentynas, nebereikės atsistoti, kad pasiektum. Svarbu suprasti, kad pirmus kartus gali nepasiekti, pats kai kuriuos judesius, pratimus mokinausi valandų valandas, kad pavyktų.“
