Alytaus Šv. Kazimiero parapijos kunigas Vytautas Mazirskas naujienų portalui tv3.lt atskleidžia, nuo ko turėtų priklausyti aukojama suma, ar žmogus turėtų jausti kaltę negalėdamas paaukoti ir kam iš tiesų skiriami bažnyčioje surinkti pinigai.
Kunigas paaiškino, kiek reikėtų aukoti bažnyčioje
Kunigo V. Mazirsko teigimu, jo parapijoje nėra nustatytos konkrečios sumos, kurią žmogus privalėtų paaukoti. Pasak dvasininko, kiekvienas žmogus aukoja tiek, kiek gali, atsižvelgdamas į savo finansines galimybes.
Dvasininkas pabrėžia, kad aukojimas neturėtų būti suprantamas kaip mokėjimas už religinę paslaugą. Jo teigimu, jeigu žmogui būtų nurodoma konkreti suma, kurią būtina sumokėti už apeigas, tai jau būtų galima laikyti kaina, o ne auka.
„Jeigu žmogus tikrai neturi daug pajamų, aukoja tiek, kiek gali, nes tai ir yra auka – paaukoji, kiek tu gali, o ne kiek nurodyta“, – aiškina V. Mazirskas.
Kunigas taip pat atkreipia dėmesį, kad teologijoje prekyba šventais dalykais vadinama simonija. Pasak jo, prašyti konkrečios sumos už šventus dalykus būtų netinkama.
„Apie žmogų negalima spręsti vien iš jo išvaizdos – akys gali matyti vienaip, o jo širdis ir vidus būti visai kitokie. Gali atrodyti, kad prabangiau apsirengęs žmogus aukoja mažiau, o kartais ir suvargęs senukas ištraukia auką, kad net tenka klausti: „Ką jūs darote?“ Labai sunku įvertinti žmogaus išorę ir vidinį nusiteikimą“, – sako kunigas.
Kiek aukoti per krikštynas ar vestuves?
Krikštynos ir vestuvės – dar viena proga, kai žmonėms kyla klausimų dėl aukojimo. Internete neretai ieškoma patarimų, kiek pinigų reikėtų skirti kunigui, kad auka būtų tinkama. Tačiau, pasak V. Mazirsko, vieno atsakymo, kokia suma būtų teisinga, nėra.
Kunigas teigia negalintis įvardyti konkretaus skaičiaus, nes aukojimas turėtų priklausyti nuo žmogaus galimybių.
„Jeigu žmogus išgali dviženklę auką aukoti, aukoja dviženklę. Jeigu gali ir triženklę aukoti, aukoja triženklę sumą. Bet ar tai bus 10 eurų, ar 100 eurų, čia jau priklauso tikrai nuo aukotojo galimybių“, – aiškino dvasininkas.
Jo teigimu, svarbiausia, kad žmogus aukotų tiek, kiek gali, o ne jaustų pareigą prisidėti prie kitų žmonių įvardijamos sumos. Todėl net ir nedidelė auka neturėtų būti laikoma netinkama vien dėl to, kad ji mažesnė, nei kas nors tikėjosi.
Ar galima neaukoti ir nejausti kaltės?
Dar vienas klausimas, kylantis tikintiesiems, – ar žmogus, kuris šiuo metu neturi pinigų, turėtų jaustis nepatogiai, jei negali paaukoti bažnyčiai. Kunigo V. Mazirsko teigimu, tokiais atvejais kaltės jausti nereikėtų.
Dvasininkas pabrėžia, kad kalba apie savo patirtį ir negali atsakyti už visus kunigus, tačiau jo praktikoje yra buvę situacijų, kai žmonės kreipiasi pagalbos itin sunkiomis aplinkybėmis.
„Mano praktikoje yra pasitaikę, kad žmogų staiga ištiko sveikatos sutrikimas, jis guli reanimacijoje, guli komoje. Tuomet sako: „Kunige, atsiprašau, neturiu ten nieko.“ Meldiesi už sveikatą, prašai išgijimo, malonės be jokios aukos“, – pasakoja V. Mazirskas.
Kunigo teigimu, galimybė kreiptis į dvasininką ir sulaukti maldos neturėtų priklausyti nuo to, ar žmogus turi pinigų aukai.
Dvasininkas taip pat pasakoja apie atvejį, kai žmogui mišių reikėjo konkrečią dieną. Nors kunigams galioja tam tikra tvarka, V. Mazirskas pabrėžia, kad svarbu atsižvelgti ir į žmogaus situaciją, o ne vien formaliai vadovautis taisyklėmis.
„Negalima visada vadovautis įstatymo raide – reikia atsižvelgti ir į žmogaus situaciją. Jėzus sako: raidė užmuša, o dvasia teikia gyvybę“, – kalba kunigas.
Kam iš tiesų skiriami bažnyčioje surinkti pinigai?
Kalbėdamas apie bažnyčioje surenkamas aukas, V. Mazirskas pabrėžia, kad svarbu atskirti du skirtingus lėšų šaltinius. Vienos aukos yra susijusios su kunigų pragyvenimu, o kitos skirtos parapijos išlaikymui.
Pasak dvasininko, žmonių aukos už šventąsias mišias, krikštynas ir santuokas yra kunigų pragyvenimo šaltinis. Laidotuvių atveju svarbiausias momentas taip pat yra šventosios mišios už mirusįjį.
„Iš ko pats kunigas išgyvena, tai iš aukų už šventąsias mišias, krikštynas ir santuokas“, – aiškina V. Mazirskas.
Vis dėlto kitokiu principu naudojamos lėšos, surenkamos per sekmadienio rinkliavas ar kitais būdais aukojamos pačiai parapijai. Kunigo teigimu, rinkliavos paprastai vyksta kiekvieną sekmadienį ir privalomų iškilmių metu, net jei jos ne visada sutampa su sekmadieniu.
Parapijai žmonės taip pat gali paaukoti tiesiogiai, atvykę į parapijos raštinę, arba palikti auką įsigydami kalėdaičių prieš Kalėdas.
V. Mazirsko teigimu, šios lėšos naudojamos kasdienėms parapijos reikmėms. Už jas tvarkomi bažnyčios ir kiti parapijos pastatai, atliekami remonto darbai, mokami komunaliniai mokesčiai, atsiskaitoma su darbuotojais ir už kitus reikalingus darbus.
„Visi šie pinigai yra skiriami parapijai išlaikyti, reikalingiems dalykams, pastatams tvarkyti, remontams daryti, komunaliniams mokesčiams sumokėti, jeigu yra įdarbintų asmenų, jų atlyginimams mokėti“, – sako kunigas.
Apibendrindamas dvasininkas dar kartą pabrėžia, kad kunigų pragyvenimui skirtos aukos ir parapijos išlaikymui surenkamos lėšos yra du skirtingi dalykai. Todėl, norint suprasti, kam naudojami bažnyčioje paaukoti pinigai, svarbu žinoti, kokiu būdu jie surenkami ir kam yra skirti.
Sužinokite vaiko vardo reikšmę ir kilmę
Daugiau nei 4000 vardų reikšmių rasite tevu-darzelis.lt
