Keturi klaidingi įsitikinimai apie skausmą

Pateikiame keturis dažnai sklandančius mitus apie skausmą, kurių aptarimas padės pakoreguoti bendrą suvokimą apie vieną svarbiausių organizmo siunčiamų signalų. 

Mitas: net ir stiprų skausmą reikia tiesiog „iškentėti“

Jei ūminis skausmas bus ignoruojamas, tinkamai neįvertinamas ir negydomas, galima praleisti rimtą ligą ar pabloginti jau esamą būklę. Taigi ūminio skausmo nereikėtų mėginti tiesiog „herojiškai iškentėti“, nes jis:

• Gali rodyti sveikatai ar net gyvybei pavojingą ligą, pavyzdžiui, pranešti apie inkstų akmenis, apendicitą, miokardo infarktą, pankreatitą ir panašiai. 
• Stiprus, bet tinkamai nekontroliuojamas skausmas jau savaime kenkia organizmui, nes jis didina kraujospūdį, pagreitina širdies rimtą, skatina streso hormonų išsiskyrimą, slopina imuninę sistemą ir blogina fizinę bei emocinę asmens būklę.
• Ignoruojamas ūminis skausmas linkęs tapti lėtiniu, nes nervų sistema gali „įsiminti“ skausmo signalus ir vėliau naudoti išmoktą skausmo modelį. Lėtinį skausmą gydyti paprastai yra daug sunkiau nei ūminį. 
• Ūminis skausmas po operacijos ar traumos, jei jis negydomas tinkamai, ženkliai pablogina kvėpavimo funkcijas ir augina judėjimo baimę, todėl didėja įvairių komplikacijų rizika – dažniau išsivysto trombozės, plaučių uždegimai ir kt. 

Mitas: jei skauda, tuomet geriau visai nejudėti

Patyrus traumą trumpas poilsis paprastai yra rekomenduojamas, tačiau ilgas fizinio aktyvumo vengimas ir nejudrumas situaciją gali tik pabloginti. Duomenys rodo, kad racionalus judėjimas padeda:

• Pagerinti kraujotakos procesus;
• Paskatinti audinių atsistatymą;
• Mažinti raumenų įtampą ir spazmus;
• Gerinti bendrą fizinę ir emocinę paciento būklę.

Paprastai rekomenduojamas švelnus ir po truputį didinamas fizinis aktyvumas. Visuomet reikėtų laikytis specialistų rekomendacijų. Vis dėlto būtina pakartoti, kad visiškas nejudrumas daug žalingesnis nei švelnus ir „pasvertas“ fizinis aktyvumas. 

Mitas: lėtinį skausmą sukelia tik fizinės problemos

Lėtinis skausmas – daug didesnė problema, nei gali atrodyti. Iš tiesų tai rimtas biopsichosocialinis reiškinys, apie kurį būtina kalbėti daugiau. Lėtinis skausmas gali atsirasti arba sustiprėti dėl:

• Patiriamų emocijų;
• Jaučiamo streso ir nervinės įtampos;
• Nekokybiško miego;
• Netinkamo gyvenimo būdo. 

Todėl lėtinis skausmas turi būti gydomas ne tik vaistiniais preparatais, bet ir kitomis priemonėmis:

• Psichologine pagalba, psichoterapija;
• Fizioterapija;
• Gyvenimo būdo pokyčiais;
• Miego ir poilsio režimo reguliavimu;
• Žalingų įpročių atsisakymu arba bent jau apribojimu. 

Mitas: jei skausmas trunka ilgai, su juo belieka susitaikyti

Net ir ilgalaikio lėtinio skausmo atveju yra būdų ir metodų, galinčių padėti pagerinti bendrą paciento savijautą ir jo gyvenimo kokybę. 

Šiuolaikinė medicina, kuri pažengusi itin reikšmingai, šiandien siūlo ne vieną pagalbos priemonę:

• Naujausius vaistinius preparatus;
• Modernias terapijas;
• Specialias skausmo klinikas;
• Multidisciplininį gydymą.

Taigi būtina pabrėžti, kad lėtinis skausmas nėra neišvengiamas gyvenimo palydovas. Jį tikrai įmanoma gana veiksmingai pažaboti ir šiandieninė medicina bei psichoterapija gali padėti tai padaryti. 

Skausmą būtina gydyti glaudžiai bendradarbiaujant su gydytoju

Ūminio skausmo atveju svarbus glaudus bendradarbiavimas su gydytoju ir savalaikis įvertinimas, kad nereceptinių vaistinių preparatų nuo skausmo gali ir nepakakti. Kai kuriais atvejais veiksmingi tik receptiniai vaistiniai preparatai bei veikliųjų medžiagų deriniai, kai gaunamas nuskausminamasis poveikis būna dar geresnis (derinant keletą veikliųjų medžiagų analgezinis poveikis sustiprėja), tačiau tokius vaistinius preparatus paskiria ir teisingą vartojimą prižiūri būtent gydytojai, diagnozuojantys ūminio skausmo priežastis. Jei ūminis skausmas po traumos ar operacijos – vidutinio sunkumo ar stiprus, būtina pasakyti gydytojui. Jis žinos, ką daryti ir kaip padėti, kad ūminis skausmas netaptų lėtiniu.

Straipsnį parengė: „Berlin Chemie“.