Paramedikas Giedrius D feisbuko paskyroje „Kauno rajono GMPS“ dalijasi istorija, kuri daugelius skaitytojų privers iš naujo įvertinti savo sveikatą, būklę bei medikų darbą.
„Rutina ir galbūt darbo specifika mus kiek nujautrina nuo to, kaip kolegos puikiai suteikė pagalbą miokardo infarkto ištiktam pacientui ar eilinį kartą išsaugojo žmogučiui galimybę nesėdėti likusį gyvenimą neįgaliojo vežimėlyje patyrus rimtą traumą, ar kažkam padėjo išvysti šį nenuspėjamą pasaulį.
Visgi dalis kvietimų įstringa atmintyje kaip egzotiški. Žinoma, pacientui tai gali atrodyti visai kitaip. Nors ši mūsų pacientė buvo besišypsanti ir apgailestaujanti, kad trukdo GMP brigadą.
Dirbame vienoje brigadoje su kolege, skubiosios medicinos pagalbos slaugos specialiste Jūrate ir apie antrą valandą nakties esame kviečiami teikti pagalbą pacientei, kuri tokiu metu sugebėjo 4 milimetrų storio vinimi persidurti pėdą.
Vykdami svarstome: ką žmonės tokiu metu gali veikti, kad patiria tokio pobūdžio traumą.
Kolegė įeina į kambarį pirmoji ir man artinantis su gerokai labiau patyrusios kolegės šmaikštumu klausia: „Na, ką manai?“ Pauzė. O manyti tai nėra labai ką.
Akis grąžinu į akiduobes ir judinam smegenis. Iliuminatoriuje kaip ir „lygus“, „gražus“ algoritmas, kurio pavadinimas „Svetimkūnis galūnėje“.
Tai vinis, kiaurai pervėrusi pacientės nykštį, tik bėda ta, kad vinis ir su metro ilgio pagaliu iš apačios. O pacientė šypsosi ir apgailestauja, kad taip nutiko ir tenka trukdyti medikus.
Vaizdas keistas, bet tikrai geresnis nei panika ir kol tokia emocinė pacientės būklė, reiktų tą galimai nestabilų laiko langą kuo greičiau išnaudoti. Pagal algoritmą viskas turi likti vietoje ir sutvirtinus svetimkūnį keliaujama į skubios pagalbos skyrių.
Iš karto buvo aišku, kad su tokio dydžio pagaliu nekeliausime, nes toliau žalosime. Reikia atskirti, nukirpti ar nupjauti vinį padarant kuo mažiau žalos ir skausmo pacientei.
Kadangi mano senelis buvo stalius, o tėtis vis dar mechanikas, kitokio pasiūlymo nesutvėriau: jei namie yra kampinis šlifuoklis – galiu pjauti, nes kitu atveju kviečiam gelbėtojus, kad kirptų. Tačiau teks laukti ir bandyti išlaikyti galimai trapią pacientės gerą nuotaiką.
Su kolege nusprendžiame, kad geriau darom čia ir dabar. Pacientės tėtis neša kampinį šlifuoklį su diskeliu metalui pjauti, pasibandome jo veikimą į kitą rastą vinį ir jei niekas nepakeitė nuomonės pjausim vinį.
Pacientė stebėtinai rami ir visai pageidautų užbaigti antrąjį šios istorijos etapą namuose. Jos tėčio būseną sunku nusakyti, nes sukąsti dantys net braška, o kolegė fiksuoja balkį ir pacientės koją su žinia: „išlikim nuoseklūs ir ramūs“.
Fotografuojam žaizdą traumatologams, kad „neišpakavus“ kojos galėtų susiplanuoti veiksmus. Uždengiam pacientės koją ir kūną, kad nei kibirkštys, nei kas kita nepažeistų ir.... pjaunam.
Viens, du ir vinis nupjauta. Tik, kas tą daręs buityje žino, kad pjaunant metalas kaista ir kai jis per tavo koją pralindęs, jausmas gali būti nemalonus.
Išmokta pamoka – aušinam įkaitusią vinį vandenilio peroksidu ir plauname nešvarumus. Ir vis dar džiaugdamiesi gera pacientės nuotaika, įtveriame vinuką, tvarstome ir skubame į Skubios pagalbos skyrių Kauno klinikas.
Kauno klinikų skubios pagalbos skyriaus medikės mus ir mūsų paveiksliukus taip pat pasitinka su šypsenomis. Pacientė saugiai perduota tolesniam gydymui
Niekada nemaniau, kad medicinoje gali tekti panaudoti kampinį šlifuoklį.
