Nors nuo šio įvykio praėjo daugiau nei ketveri metai, o Karenui šių metų rugpjūtį sukaks 14 metų, tos dienos sukrėtimas šeimos atmintyje išliko ryškus iki šiol.
Naujienų portalui tv3.lt Kareno mama Jekaterina pasakoja, kaip sūnui sekasi dabar, praėjus daugiau nei ketveriems metams nuo tragedijos.
Sūnų aptiko įstrigusį šuns nasruose
Tuo metu moteris naujienų portalui tv3.lt pasakojo, kad dėl koronaviruso grėsmės šeima nusprendė išvykti į Pabradės rajoną – pas jos tėvus į kaimą, kad galėtų izoliuotis nuo aplinkinių.
Tai buvo sekmadienis, kurį visa šeima praleido ramiai ir susikaupusi – visi meldėsi, skaitė Bibliją, nes tiek jos tėvai, tiek pati šeima yra labai tikintys.
Jekaterinos teigimu, diena buvo prasidėjusi ramiai, tačiau netikėta tragedija viską apvertė aukštyn kojomis ir ilgam įsirėžė šeimos atmintyje.
„Vėliau Karenui leidome išeiti į kiemą. Mano tėvai ūkininkai, ten pas juos yra didžiulė teritorija, kurią saugo sarginiai šunys“, – anksčiau pasakojo Kareno mama.
Tą lemtingą 2020-ųjų kovo dieną, kai sūnus išėjo pažaisti į uždarą kiemą, Jekaterina trumpam išvyko pas brolį į Pabradės poligoną.
Grįžusi sūnaus nerado ir pradėjo ieškoti. Garsai ją nuvedė prie vietos, kur buvo pririštas šuo – ten ir įvyko tragedija.
„Prisiartinau prie to šuns ir pamačiau, kaip šuo stovi virš mano sūnaus galvos ir ją graužia. Mano sūnus visiškai nejudėjo. <...> Pamačiau, kad nėra tos veido pusės, aplink viskas buvo kraujuota, plaukai išrauti. Galvojau, kad mano vaikas numirs man ant rankų“, – tuo metu skaudžiais prisiminimais dalijosi moteris.
Po kraupaus įvykio sekė operacijų lavina
Sunkiai sužalotą aštuonmetį Kareną greitosios pagalbos medikai tuo metu skubiai išgabeno į Vilniaus ligoninę. Gydytojai mamą įspėjo, kad operacija gali trukti porą valandų, tačiau berniuko būklė pasirodė kur kas rimtesnė – operacija užtruko net šešias valandas.
Kaip vėliau paaiškėjo, Karenas patyrė itin sunkius sužalojimus: „Operuojant Kareną paaiškėjo, kad yra labai gilios kąstinės žaizdos, užkabinti plaučiai, žaizdos krūtinėje, į plaučius buvo priėję ir oro, todėl užtruko operacija. Iš pradžių tvarkė krūtinę, plaučius, vėliau perėjo prie nugaros ir galvos.“
Nors pirmus metus po nelaimės Karenui negalėjo būti atliekama jokia operacija dėl giliai gyjančių audinių, vėliau berniukui prireikė net penkių sudėtingų operacijų Vokietijoje – jos buvo atliekamos kas 8–12 mėnesių. Šiuo metu šeima laukia dar vienos planuojamos operacijos.
„Atkūrė ausytes jam Vokietijoje. Kiekvienai ausytei buvo skirtos dvi operacijos, po šonkaulių kremzlių operacijos. Vėliau ausytė sugijo, bet mums vis nepavyksta atkurti vienos akytės voko.
Lietuvoje buvo operuotas – nepavyko, Vokietijoje buvo operuotas du kartus, ten jam buvo transplantuotas audinys į voką“, – sako Jekaterina.
Pasak Jekaterinos, paskutinį kartą sūnaus akies vokas buvo operuotas praėjusių metų rugsėjį, tačiau rezultatai nebuvo tokie, kokių tikėtasi.
„Nepavyksta uždengti akies. Kai jis užsimerkia, miega, dalis akies obuolio lieka „atidaryta“. Kol kas laukiame operacijos koreguoti abi ausis ir tuomet gyvai profesorius žiūrės, ką galime padaryti su akimi, nes ji jau kiek kartų buvo pjaustyta, nežinome kiek liko voko“, – sako moteris.
Dėkoja medikams ir „Išsipildymo akcijos“ organizatoriams
Visgi Kareno mama pabrėžia, kad sunkiausios, daugiausiai skausmo sukėlusios operacijos jau praeityje, todėl sūnus dabar jų nebesibaimina.
Per ketverius metus po nelaimės Karenui buvo atlikta viena operacija Lietuvoje ir penkios operacijos Vokietijoje, o moteris iki šiol yra dėkinga Lietuvos medikams – ypač chirurgams, kurie iškart po nelaimės padarė viską, kad būtų kuo geriau atstatytas Kareno veidas.
Be to, ji prisimena dalyvavimą TV3 televizijos paramos projekte „Išsipildymo akcija“, kurio dėka net keturios sūnaus operacijos buvo apmokėtos ligoninės sąskaita.
„Skambino, pergyveno dėl manęs, nes viena susidūriau su tokia didele nelaime. Tuo metu daug kas iš draugų iš baimės nebendravo, nes nežinojo, ką pasakyti, neturėjo žodžių, manęs privengdavo.
„Išsipildymo akcijos“ vadybininkai mane palaikė, išklausė visų mano nuogąstavimų“, – dėkingai prisimena ji.
Atskleidė, kaip dabar jaučiasi sūnus
Pirmaisiais metais po įvykusios tragedijos Jekaterina su sūnumi daug dirbo su psichoterapeute, nes sūnaus negalėjo palikti vieno namuose.
Berniuko mama atskleidžia, kad sūnus dažnai užsidarydavo savo kambaryje, o kadangi šeima turi šunį, Jekaterinai reikėdavo jį išvesti į lauką.
Tačiau jei per tą laiką, kol Jekaterina vedžiodavo šunį, Karenui reikėdavo eiti į tualetą, jis iš baimės negalėdavo vienas išeiti iš kambario ir panikos apimtas skambindavo mamai.
Be to, pirmieji metai buvo itin sunkūs, nes Karenas paniškai bijodavo šunų. Jekaterina pasakoja, kad eidama gatve visada dairydavosi į šunis, o jei toli pamatydavo kokį šunį, nusukdavo sūnų į kitą pusę, kad jis jo nematytų.
Tačiau jei iš už kampo netikėtai pasirodydavo šuo ir Karenas jį pamatydavo, berniukui prasidėdavo isterija – jis „šokdavo ant rankų“ ir labai bijodavo.
Moteris sako, kad šiuo metu sūnus beveik nekalba apie įvykusią tragediją, nebent pokalbis pakrypsta apie operaciją. Pirmuosius metus jis daug išsipasakojo, o dabar elgiasi, tarsi nieko nebūtų nutikę. Tačiau jis vengia fotografuotis ir jam nepatinka žiūrėti į savo nuotraukas dėl akies išvaizdos.
„Jis vėl myli visus šunis, tik dabar turi kitokį savisaugos jausmą. Prieš apsikabinant šunį, jis prieina prie savininko ir paklausia, ar galima.
Jis sostinės vaikas, visi šunys yra socializuoti, buvo pratęs, kad kiekvieną galima apsikabinti, jie nėra pavojingi, bet dabar atsiklausia“, – pasakoja moteris.
Šiuo metu Karenas lanko mokyklą, kaip ir visi jo bendraamžiai. Po pamokų jis grįžta namo, pailsi, papietauja, ruošia namų darbus, o vakare su draugais išeina žaisti į kiemą.
Laimei, viskas pamažu susidėliojo į savo vietas ir gyvenimas po sunkios tragedijos vėl įgavo šviesesnes spalvas.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
stiprybės.
