Su vyru susituokę gyvename jau ketverius metus, tačiau vis dar nejaukiai jaučiuosi, kai susitinku su jo šeima. Žinote, atrodo, lyg padorūs, išsilavinę žmonės, bet kai jau pasakys kokį sakinuką, tai norėsis bėgti nuo stalo.
Taip nutiko ir per praeitas Velykas. Jos repliką prisimenu iki šiol. Susirinkome, kaip įprastai, visi prie stalo. Jis buvo nukrautas įvairiausiais patiekalais – šeimininkės, kaip įmanydamos, ruošėsi, kad svečiai būtų laimingi ir sotūs.
Žinoma, aš irgi į lėkštę prisidėjau visko daug – ir kiaušinį, ir baltos mišrainės, ir silkės, ir kelių rūšių vyniotinio.
Kodėl jie taip daro?
O skanu, o patinka! Ir ką jūs galvojate, valgau sau, kramtau tą skanų maistą, o anyta, sėdėdama kitame stalo kampe, kad šūktels: „Martele, ar ne per daug prisikrovei? Reikės paskui daug sportuoti, kad išjudintum pilvelį!“
Kažkas nusijuokė, kažkas krenkštelėjo, o man tas vyniotinis gerklėje skersai pakibo. Nieko neatsakiau, nes nesugalvojau, ką turėčiau, tačiau iki šiol šitus jos žodžius nešiojuosi širdyje.
Dievas mato, kasdien sportuoju, valgau tik sveiką maistą, o per šventes leidžiu sau atsipalaiduoti. Ir še tau, kad nori, drėbė taip, kad net supykino!
Nesuprantu, ką vyresni žmonės sau leidžia? Kodėl jie taip daro? Ar jie tikrai galvoja, kad po tokių patarimų jausis pranašesni ar artimesni?
Kreipiuosi į visas anytas – būkit malonios, galvokit ką šnekat, nes net ir nenorėdamos galite kaip reikiant pagadinti santykius ir kito žmogaus nuotaiką.
Autorius: skaitytoja Ugnė
