Keliaudamas kaupi didžiausią lobį – gyvenimo patirtį, įsitikinęs vos prieš kelias dienas iš kelionės po Indiją grįžęs Romualdas Vaitkus. Su žmona Edita nukeliavęs 8 000 kilometrų, kone kiekvieną dieną pasitikęs vis kitoje vietoje, godžiai visas egzotiškosios šalies spalvas, kvapus, garsus ir skonius ragavęs fotografas sako visų įspūdžių kol kas nepajėgiąs aprėpti protu – adaptacija po kelionės esą paprastai trunka kone tiek pat, kiek ir pati kelionė.
Pasitinka chaosu
Pirmiausia – kodėl Indija? Į šį klausimą Romualdas atsako paprastai:
– Daug žiūriu „Discovery“, „National geographic“ kanalus. Ir knygų nemažai esu skaitęs apie keliones po Indiją. Ji tokia didelė, ten tiek visko daug! Tai labai fotogeniškas kraštas, jau seniai mane žavėjęs.
Beje, fotografijų jis sako parsivežęs palyginti nedaug – apie 5 tūkstančius.
Ruošdamasis kelionei jis susirašinėjo su Indijoje gyvenančia Egle Janulevičiūte, jos patarimai buvę itin vertingi. Ji padėjo ir sudėlioti maršrutą. Ilgai svarstytas ir kaitaliotas, jis galutinai susidėliojo per visą šalį, nuo sostinės iki Himalajų, ir buvo toks: Delhi–Varanasi–Bodhagaya, Kolkata–Shantiniketan–Amritsar–Mcleodganj–Dharamshala–Manali ir truko 21 dieną. Romualdas pasakojo bilietus užsisakęs kone prieš metus – jei būtų pirkęs prieš pat kelionę, jie būtų kainavę dvigubai brangiau.
Ilgai svajota ir detaliai vaizduotėje piešta šalis pasirodė esanti kur kas „aštresnė“ – ryškesnė, spalvingesnė, triukšmingesnė.
– Pribloškė jau pats pirmas įspūdis: vos išlipusius iš lėktuvo mus pasitiko tikras chaosas: judesių, garsų, kvapų maišalynė. Visi šūkauja, automobiliai signalizuoja, gatvėse daugybė skubančių žmonių, nosį kutena neįprasti sumišę kvapai – gaminamo maisto, aštrių indiškų prieskonių, išmetamųjų dujų ir begalės aplink gendančių šiukšlių, – pasakoja R.Vaitkus.
Taip sutapo, kad Vaitkai į Delį atskrido Indijos nepriklausomybės dieną. Todėl triukšmo būta dar daugiau nei paprastai: skambėjo šventyklų varpai, centrinėmis gatvėmis žygiavo kariai, šuoliavo raitoji artilerija, žemai virš miesto skraidė naikintuvai.
Romualdas sako tik vėliau suvokęs, kad nuolatinis automobilių signalų pypsėjimas – tai ne reikalavimas pasitraukti, o tiesiog perspėjimas kitiems eismo dalyviams: ar matai mane, aš čia. Eismas Delyje toks, kad alkūnės per automobilio langą neiškiši, net automobilių veidrodėliai užlankstyti, o vietoj, tarkim, trijų eismo juostų automobiliai važiuoja penkiomis. Vairuotojams tenka būti tikriems profesionalams, kad galėtų perpildytomis miestų gatvėmis važiuoti 90 km/val. greičiu. Avarijų, beje, palyginus mažai. R.Vaitkus sako per tris savaites matęs tik vieną.
Gyventojų Delyje – apie 20 milijonų. Miestas, jei jame gyvena kokie 300 000 žmonių, vadinamas kaimu. O iš viso Indijoje gyvena per 1,5 bilijono žmonių.
Angliškai kalba visi
Vis dėlto visame tame chaose stebina žmonės: besišypsantys, nesuirzę, paslaugūs. R.Vaitkus sako, kad indai labai džiaugiasi sutikę baltąjį žmogų. Tai esą geras ženklas. Jei baltasis dalyvauja vestuvėse – tai sėkmė jaunavedžiams.
Bendravimą su žmonėmis egzotiškoje šalyje labai palengvina tai, kad kone visi kalba angliškai. Todėl bendrauti paprasta, juolab kad žmonės labai atviri. Antai traukinyje sutikti senukai pasipasakojo važiuojantys į vestuves ir net kvietė važiuoti kartu. Tose vestuvėse Vaitkams sudalyvauti neteko – buvo ne pakeliui, tačiau teko kitose.
– Vestuvės ten labai iškilmingos, puošnios, jose dalyvauja labai daug žmonių. Žinoma, jų turtingumas priklauso nuo kastos. Vestuvės irgi pasižymi triukšmingumu: iš pat ryto šaudomi fejerverkai, tranki būgnų muzika, dainos ir šokiai. Šoka tik vyrai. Ir man teko šokti su vyru... – prisiminęs šypteli Romualdas.
Vaitkams teko pabuvoti ir turtingų indų namuose, ir visiškų skurdžių pašiūrėse.
– Kastų gyvenimo kontrastai pribloškia. Buvome tekstilės pramonininko namuose, kuriuose viskas dvelkė begaline prabanga, dirbo net keturi tarnai, ir jis net nelaiko savęs turtingu. Lankėmės ir pačios žemiausios kastos vargšų lūšnose, gal 2x2 m ploto, sulipdytose iš kartono ar faneros, – pasakojo Romualdas.
Nuo ligų gelbėjosi... pelynų trauktine
Vestuvės pakeri maisto gausa ir įvairove. Beje, apie maistą verta pakalbėti atskirai. Romualdas sako mėgstantis labai aštrų maistą, todėl indiški patiekalai jam labai skanūs. Nuostabūs troškiniai, sriubos, daržovės, ką jau bekalbėti apie saldumynus. Pasak jo, Indija – vegetarų rojus, tačiau visada atsiklausiama, ar rinksiesi vegetarišką, ar kitokį maistą. Pavalgyti galima ir labai pigiai: gatvėje – vos už penketą litų, ir labai prabangiai – viename Kalkutos restorane vakarienės sąskaita buvo 2700 rupijų (per 100 Lt).
Iš pradžių labai šokiravo antisanitarinės maisto gamybos sąlygos – ir kavinėse, kurių, beje, nedaug, o padoresnę rasti apskritai neįmanoma, ir restoranuose, ir gatvėje pardavinėjamo maisto. Dulkės, purvas, neaiškaus švarumo indai, riebaluotas ir nučiupinėtas meniu, čia pat gatvėje plaunami puodai, kai aplink – kalnai šiukšlių, ten pat atliekami ir gamtiniai reikalai. Pas mus, pasak Romualdo, tokias įstaigas tą pačią sekundę uždarytų, o ten visi valgo, ir nieko. Beje, valgoma daugiausia pirštais. Ryžiai ar kitoks maistas imamas trimis pirštais ir nykščiu nustumiamas į burną. Atrodo, turėtų būti labai nehigieniška, tačiau indai išaiškino, kad delnuose ir pirštų galuose išsidėsčiusios liaukos, išskiriančios tam tikrą skystį, turintį dezinfekcinių savybių. Todėl esą valgyti rankomis netgi higieniškiau nei šaukštu.
R.Vaitkus atskleidė paslaptį, galbūt padėjusią apsisaugoti nuo žarnyno infekcijų – gurkšnis pelynų trauktinės prieš kiekvieną valgį.
Keista, tačiau Vaitkai sako Indijoje niekada nesijautę alkani, nors ir maitindavosi labai kukliai.
Kiekviena diena – atradimas
R.Vaitkus pasakoja per šią kelionę pamatęs tiek įvairiausių neįprastų, unikalių, sukrečiančių dalykų, kad juos sudėlioti į „lentynėles“ gal ir metų neužteks.
– Matėme, kaip kremuojami ir laidojami numirėliai, dalyvavome Gango šventinimo apeigose, šventyklose valgėme su varguoliais ir netgi patys maišėme milžiniškus jiems gaminamo maisto puodus. Manalyje, Pakistano pasienyje, matėme, kaip keičiasi sargyba ir pakeliamos vėliavos, taip demonstuojant savo galią prieš kaimyninę šalį. Kalnuose buvome užpustyti 1,5 m sniego pusnyse ir vos spėjome į lėktuvą namo. Jau nė nekalbu, kiek įvairiausių muziejų aplankėme.
Jis įsitikinęs, kad Europa ten niekada „neateis“ – tokia ši šalis unikali ir savita. Vis dėlto šiokia tokia invazija jau vyksta: traukiniu važiuojančios moteriškės išsitraukia bulvių traškučių pakelį ir valgo juos užsigerdamos kokakola.
– Todėl į Indiją reikia važiuoti dabar... – sako R.Vaitkus, besitikintis aplankyti šią šalį dar ne kartą.
B. Slavinskienė
