Daraganų šeima nuolat užimta. Didžiąją laiko dalį užima sūnaus studijos: reikia nuvežti, palydėti, padėti mokytis... Juk neregiui studijuoti – nelengvas iššūkis. Nors didžioji dalis šių pareigų tenka mamai Aušrai, prie sūnaus ugdymo daug prisideda ir tėtis. O mokosi Raigardas itin atsakingai ir renka tik geriausius pažymius – jam netgi skirta senato stipendija. „Niekada negalvojau, kad kada nors vaikščiosiu Muzikos ir teatro akademijos koridoriais. Mes su vyru nesame iš muzikos pasaulio, esame „tiksliukai“. O dabar kaip ir savi jau tapome“, – juokiasi A. Daraganienė.
Mama gali išties didžiuotis sūnumi – kai jis vien dešimtukais išlaiko egzaminus, kai koncertuoja su žinomais atlikėjais. Pernai Raigardas buvo pakviestas dalyvauti viename iš M. K. Čiurlionio festivalio muzikos renginių Palangoje, kur grojo vienoje scenoje su Petru Vyšniausku, šiemet koncertuos kartu su Petru Geniušu. Su specialiosios kūrybos draugija „Guboja“ Raigardas dalyvavo konkursuose Pietų Korėjoje, Sankt Peterburge. Netrukus vėl ruošiasi į Rusiją – susibičiuliavo su broliais saksofonininkais Nikita ir Vladislavu Sokolovais. Maskvos muzikos akademijoje, kurioje broliai studijuoja, buvo surengtas jų ir Raigardo koncertas. Dabar planuoja rengti bendrą programą konkursui.
Nematys, negirdės, gal nevaikščios...
Raigardo gyvenimo pradžia anaiptol nebuvo tokia džiaugsminga. Kai gimė, gydytojai nieko gero nežadėjo: nematys, negirdės, pėdutės kreivos, stuburiukas... Raigardo mama Aušra sako, kad tuo metu buvo labai sunku – galvojo, kaip reikės su sūnumi susišnekėti, kad būtų nors vienas dalykas – arba negirdėtų, arba nematytų... „Niekam nerodžiau savo skausmo, bet norėjosi pasislėpti nuo žmonių ir išsiverkti“, – neslepia jausmų moteris. Vėliau Raigardui dar nustatė ir cerebrinį paralyžių...
A. Daraganienė prisimena, kad ilgai liūdėti sau neleido – abu su vyru ėmė galvoti, ką galėtų padaryti, kad sūnui padėtų. Moteris negaili pagyrų savo vyrui – daug tėvelių, gimus negalią turinčiam vaikui, neištveria. O jis viską darė kartu, vienodai rūpinosi sūnumi. Pirmus 2 metus bandė jį gydyti – vaikščiojo pas gydytojus, rašė laiškus net į Ameriką, važiavo į Maskvą. Paskui, supratę, kad stebuklas neįvyks, apsiramino. „Mes tik dirbome ir nelaukėme ypatingo rezultato. Tačiau kai daug nesitiki, labai pradžiugina kad ir nedidelis šviesos spindulėlis“, – prisimena Aušra.
Pirmasis džiaugsmas buvo supratus, kad Raigardas girdi. Gal po poros savaičių grįžus iš gimdymo namų virtuvėje su trenksmu nukrito kažkoks daiktas. Vaikas krūptelėjo. „Tada jau pati pradėjau barškinti visur ir stebėdama Raigardą supratau, kad jis girdi“, – džiaugsmingą akimirką prisimena A. Daraganienė. Išsisprendė ir pėdučių problema – padėjo gydytojos patarimas naudoti specialius volelius ir vėliau atlikta operacija. Cerebrinis paralyžius – nestipriai išreikštas, tad šią bėdą įveikti padėjo procedūros sanatorijose. Taigi liko tik aklumas. „O su tuo mes kaip nors susitvarkysime, – juokiasi A. Daraganienė ir priduria, kad nėra laiko pernelyg svarstyti, kas ir kaip – svarbu daryti kasdienius darbus. – Niekada nežiūrime labai toli į priekį. Nežinau, kas bus rytoj, todėl darome tai, ką galime padaryti šiandien.“
Nors moteriai teko atsisakyti karjeros (dirbo inžiniere), tačiau ji sako dėl to nė kiek neapgailestaujanti. „Nesu karjeros moteris. Man visada svarbiausia buvo šeima. Kai atsisuki, pasižiūri – daug nuveikta, daug laiko atiduota, bet niekada nesijaučiau pasiaukojanti“, – atvirauja A. Daraganienė. O ir verslininkas vyras sako vis daugiau dėmesio norintis skirti sūnaus tobulėjimui.
Prognozavo, kad negirdės, o jis džiaugiasi absoliučia klausa
Kad Raigardas turi polinkį į muziką, tėvai pastebėjo, kai jam buvo vos 3–4 metukai. Pirmiausia atkreipė dėmesį, kad vaikas labai gerai muša ritmą. Dar nepasiekdamas stalo pirštukais ritmingai barbendavo į jį.
Kadangi vaikas nematė, dauguma jo žaislų buvo garsiniai. A. Daraganienė sako varpelius pirkdavusi iš žvejų, barškantį kamuoliuką – iš gyvūnų parduotuvės. Turėjo Raigardas ir žaislinį pianiną – instrumentą su klaviatūra. Tėvai netruko pastebėti, kad 4–5 metukų sūnus iš klausos gana tiksliai gali atkartoja bet kokią melodiją. „Raigardas tą instrumentą tiek sugrojo, kad net klavišai išsilakstė. Ir vis tiek sugebėdavo sugroti melodiją“, – šypsosi A. Daraganienė. Mama pasakoja, kad sūnus labai mėgo klausytis laidos „Duokim garo“, teko netgi pirkti įrašus, kad galėtų ją pažiūrėti. Kas kita – šeimos šventėse dainuojančios tetos. Kai tik užtraukdavo dainą, tekdavo vaiką nešti pas kaimynus – tuoj pradėdavo verkti, mat nelabai į toną jos dainuodavo. Vėliau, kai pradėjo suvokti, kad ne visi gali gerai dainuoti, juokdavosi.
O į muzikos mokyklą Raigardas įstojo be mamos žinios. Vilniaus muzikos mokyklos „Lyra“ Aklųjų ir silpnaregių filialas yra tame pačiame pastate kaip Aklųjų ir silpnaregių ugdymo centras, kuriame mokėsi Raigardas. „Kartą atėjau pasiimti vaiko iš mokyklos ir neradau. Sako: „Stoja į muzikos mokyklą“, – prisimena A. Daraganienė. Kadangi vis tiek planavo leisti sūnų mokytis muzikos, pernelyg nenustebo. Tiesa, manė, kad reikėtų iš pradžių pasimokyti Brailio rašto – juk muzikos mokykloje ne tik grojama, yra ir muzikos teorijos, solfedžio pamokos. Sutrikdė tik tai, kad Raigardą priėmė į akordeono klasę. O jis šio instrumento labai bijojo – kai koncerte kas nors grodavo akordeonu, vaiką reikėdavo išvesti iš salės. Šis nesusipratimas buvo greitai išspręstas – tą pačią dieną Raigardą pervedė į fortepijono klasę. Taip prasidėjo jo muzikinė karjera. Baigus „Lyros“ muzikos mokyklą, laukė mokslai Balio Dvariono dešimtmetėje mokykloje, o jau tada – Muzikos ir teatro akademija.
Raigardas sako negalintis gyventi be muzikos – jis klausosi beveik visko: ir klasikos, ir populiariosios muzikos. Tik labai nemėgsta atonalios muzikos, o šiuolaikiniai kompozitoriai dažnai kuria būtent tokią. „Klausantis atonalios muzikos, mane pyktis ima. Tiesiog negaliu išsėdėti salėje. Norėčiau, kad muzikoje būtų daugiau harmonijos, kad ji neišbalansuotų. Jau geriau Šopeno gedulingas maršas“, – sako R. Daraganas.
Nematančiam – daug sudėtingiau
A. Daraganienė džiaugiasi, kad Raigardui pasitaikė geri mokytojai – Renata Krikščiūnaitė pastebėjo, kad jis gali improvizuoti, ir nukreipė jį džiazo kryptimi. Vėliau šį Raigardo polinkį palaikė ir kiti mokytojai. Muzikos ir teatro akademijoje jis irgi pasirinko studijuoti būtent džiazą. Specialybės jį moko profesorius Artūras Anusauskas. Šiuo metu Raigardas yra vienintelis studentas kurse iš 8 įstojusių. Pasak A. Daraganienės, džiazą groti ne visi gali – pripratus prie klasikinio muzikavimo, pereiti prie improvizacijos būna labai sunku: akcentai visai kiti, stilistika visai kita. Na, o Raigardui tai tiko – jis mėgsta groti iš klausos, improvizuoti. O kad sekasi, rodo geri pažymiai.
Nors apie savo studijas Raigardas kalba su dideliu entuziazmu, neslepia, kad studijuoti Muzikos ir teatro akademijoje neregiui sudėtinga – nei studijų procesas, nei patalpos nėra pritaikytos nematančiam žmogui. Pirmiausia, viską reikia mokytis mintinai. Natų jis juk nemato, o Brailio raštu užrašytų kūrinių yra labai mažai. Dėstytojas įgroja, o Raigardas klausydamasis turi tai išmokti. Visa laimė, kad Raigardas turi absoliučią klausą.
Mokytis groti – tik nedidelė dalis studijų, kur dar visi teorijos dalykai. A. Daraganienė sako, kad studijos nėra pritaikytos negalią turintiems studentams. Turintis judėjimo negalią niekaip nepajėgtų čia mokytis, nematantis – dar šiaip taip, tačiau pastangų reikia įdėti daug daugiau nei kitiems. Paskaitos vyksta trejuose rūmuose. Gali tekti per vieną dieną važiuoti ir į tris vietas. T. Kosčiuškos gatvėje esančiose Muzikos ir teatro akademijos patalpose, kuriose yra Džiazo katedra, niekas nepritaikyta. Maža to, laiptai ištrupėję, jų aukščiai skirtingi, koridoriai klaidūs. Dvivėrės durys tokios, kad vienas turi atidaryti, kitas laikyti. Raigardas vienas tikrai nesugebėtų susiorientuoti, tad nuolat reikia tėvų pagalbos. Pasak A. Daraganienės, planuojama statyti naują Muzikos ir teatro akademijos pastatą ir viską perkelti į vienus rūmus, gal tuomet situacija pagerės. Deja, Raigardui jame mokytis greičiausiai jau nebeteks.
Politikų ir įžymybių dėmesys negalios temai.
Informacija apie negalias ir neįgaliuosius žiniasklaidoje.
Socialinės kampanijos.
Nežinau, man tai neaktualu.
Studijas tenka prisitaikyti patiems
„Vis girdime, kad reikia visus negalią turinčius studentus integruoti į švietimo sistemą. Bet tas integravimas baigiasi pinigų skyrimu. Reikia sisteminio požiūrio, – įsitikinusi A. Daraganienė. – Pavyzdžiui, mokykla, žinodama, kad ateis studijuoti vienokių ar kitokių specialiųjų poreikių turintis studentas, turėtų ir pasiruošti tam – pritaikyti programą. Dabar mes patys turime prisitaikyti.“
Mama Aušra juokauja, kad ir jai reikėtų duoti Muzikos ir teatro akademijos diplomą – mat tenka daug dirbti, kad padėtų sūnui įveikti visus teorijos dalykus. Paskaitas ji įrašo į diktofoną, o paskui viską sukonspektuoja kompiuteryje, kad Raigardas galėtų išklausyti. Sudėtinga ir su pateikta mokymosi medžiaga – ją tenka konvertuoti Word formatu (ne visada tai paprasta), paskui dar ištaisyti klaidas. Per kompozicijos paskaitą Raigardas negalėjo pasinaudoti komponavimo programomis, nes nėra garsinio jų varianto, nors ir pavyko šią bėdą išspręsti naudojant paprastesnes priemones.
Pasak moters, studijų pritaikymas neregiui paremtas tik dėstytojų geranoriškumu – nėra bendros sistemos. Ne visi nori leisti įrašinėti paskaitų ar pasidalyti turima medžiaga. Laimė, paprastai pavyksta rasti bendrą kalbą. Tačiau lengva nėra – mintinai tenka mokytis ne tik muzikos kūrinius, bet ir teoriją, o apimtis – didžiulė. Pavyzdžiui, mokantis šiuolaikinės lietuvių muzikos reikėjo perklausyti 70 kūrinių ir atsiminti visų jų pavadinimus. Be to, yra ir perteklinių dalykų. Pavyzdžiui, reikia išklausyti pedagogikos kursą. Akivaizdu, kad Raigardas mokytoju niekada nedirbs, tad jam buvo leista pasirinkti kitą dalyką. Kai kada per atsiskaitymus Raigardui leidžiama nerašyti kompiuteriu, o atsiskaityti žodžiu.
Tiesa, A. Daraganienė neslepia, kad negalią turinčiajam studijuoti apsimoka – toks studentas gauna tikslinę išmoką, socialinę stipendiją, gali pasiimti paskolą įmokoms už studijas padengti. Tai svarbu – iš šių pinigų galima nusipirkti studijoms reikalingų priemonių, galima samdyti skaitovą, asistentą. Vis dėlto mama įsitikinusi, kad daug svarbiau, jog pasikeistų požiūris, būtų pritaikytas studijų procesas. Kad viskas nėra paprasta, rodo ir Muzikos ir teatro akademijoje studijuojančių neįgaliųjų skaičiai – ją baigusius neregius galima ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti.
Vis dėlto mama nesiskundžia – visi sunkumai įveikiami. „Einame, patys derinamės, ir dar nebuvo, kad nepavyktų susitarti, tik reikia būti patiems atviriems, ir visos durys atsivers“, – sako A. Daraganienė.
Straipsnio autorė: Aurelija Babinskienė
Monika ir Raigardas atlieka Kenny Barron kūrinį „Voyage“ (Aurelijos Babinskienės vaizdo įrašas).
