„Išsipildymo akcijos 2009“ herojumi tapęs vaikinas vienas iš pirmųjų gavo galimybę pasijusti geriau. Vaikinui buvo implantuota Baklofeno pompa, kurios dėka pokyčiai pasireiškė jau netrukus.
Po operacijos praėjus beveik dešimtmečiui Eimanto gyvenime pokyčių netrūko. Šeima po Baklofeno pompos implantacijos jaučia didžiulį palengvėjimą: „Iki šiol kiekvieną dieną džiaugiamės šia galimybe. Jau nebenorime atsiminti, kaip buvo anksčiau. Negalėdavome jo įsodinti į vežimėlį, nei lovoje jo pataisyti, jis būdavo visiškai sustingęs. Atrodydavo, vieną pirštą pajudini ir jis visas juda.“
Eimantui 28-eri ir jis nori viską patirti: „Aplinkiniai kuria šeimas, jis taip pat to norėtų. Manau jis jaučia liūdesį, stinga motyvacijos, nebenori lankyti centro, jam jis nebeįdomus.“
Eimanto liga prasidėjo gimdymo metu, mamai patyrus traumą. Laikui bėgant liga vis ūmėjo: „Kai buvo mažesnis būdavo lengviau, jo nekankino spastika. Paūmėjimą pajautėme, kai Eimantui buvo brendimo laikotarpis, apie 12 metų. Tuomet prasidėjo labai sunkus etapas, gėrėme vaistus, vėliau dozės buvo didinamos.“
Tačiau įsižiebė vilties spindulys – atsirado šansas implantuoti Baklofeno pompą: „Eimantas pradėjo geriau kalbėti, atsirado naujų žodžių, kurių anksčiau jis nevartodavo. Lengviau susikalbame, iki šiol jį suprantame iš žvilgsnių, garsų. Vienas garsas gali turėti daugybę reikšmių, jis pats sugalvoja, kaip mums papasakoti ir paaiškinti, ko jam reikia ir ko jis nori.“
Šeima jaučia didelį palengvėjimą: „Eimantas daugiau juda, nebėra spastikos, miega ir valgo geriau. Po operacijos priaugo svorio, anksčiau buvo „džiūsnelė“, o dabar turi raumenukų.“
Šiandien gydytojai nebežada pagerėjimų, telieka laukti, kada vėl atsiras naujovių: „Praeitais metais pakeitė pompą – į naujesnę ir didesnę. Dabar rečiau reikia važiuoti į ligoninę pildyti pompos. Anksčiau važiuodavome kas mėnesį, o dabar reikia pasirodyti kas tris mėnesius.“
Svetimi žvilgsniai
Su naujomis galimybės atsirado ir nauji nutikimai gyvenime: „Pradėjome važinėti autobusu, anksčiau to nedarėme, nes jis jaudindavosi, kad žmonės į jį žiūri. O dabar jam labai patinka važiuoti, stebėti žmones, aplinką.“
Dabar Eimantas turi elektrinį vežimėlį, kurį gali valdyti pats – anksčiau apie tai net nebūtų galėjęs pagalvoti: „Vežimėlis jam yra išsigelbėjimas. Jis tapo labiau savarankiškas, visur važinėja vienas, po kiemą, gatveles, mėgsta stebėti žaidžiančius vaikus.“
Labiausiai vaikinui patinka tyrinėti gamtą: „Šią vasarą pirmą kartą pamatė voverę, buvo labai laimingas, skubėjo mane pakviesti, kad pamatyčiau.“
Taip pat Eimantas pastebi nuostabius saulėlydžius, išvydęs juos iškart kartu stebėti kviečia ir tėvus.
Anksčiau Eimantas jaudinosi ir bijojo žmonių žvilgsnių: „Būdavo rankos ir kojos kryžiuojasi, jis įsitempia ir krenta iš vežimėlio. Nesvarbu, autobusas, parduotuvė ar kita vieša vieta, jam būdavo nejauku.“
Šiandien šeima aplinkinių žvilgsnių nepastebi: „Vaikai vis dar mėgsta smalsiai stebėti, bet suaugusių žvilgsnius pastebiu vis rečiau. Važiuojant autobusu žmonės siūlo pagalbą, nori padėti.“
Pritaikytas būstas
Šeima gyvename socialiniame būste, kuris yra pritaikytas Eimanto poreikiams: „Yra specialus išvažiavimas į lauką, plačios durys, keltuvas, viskas puikiai pritaikyta.“
Kartu gyvena ir jaunesnė Leonoros dukra, kuri taip pat visada šalia: „Ji dirba ir neseniai įstojo į magistro studijas, jos pagalba jau ribota. Taip pat ji jau nori kurti savo gyvenimą, dabar vaikai nori vis greičiau pabėgti iš tėvų namų.“
Pasak Leonoros, Eimanto sesuo niekada nesigėdija ir nesišalina brolio, anaiptol, kai šeima važiuoja į koncertus, parduotuves ji visuomet stumia vežimėlį, būna kartu su juo ir leidžia tėvams pasibūti dviese.
