Namuose buvau mama, o mokykloje – mokytojos padėjėja
L. Kapšienė sako, jog vos gimus Dauno sindromą turinčiai dukrelei ji neabejojo, kad mergaitė lankys bendrojo ugdymo vaikų darželį, o vėliau ir mokyklą: „Gimus Dainelei aš jau žinojau, kas yra Dauno sindromas, skaudžiai dėl to išgyvenau, bet nusiteikiau padaryti viską, kad dukrytė tobulėtų, mokytųsi su visais vaikais.“
Lina šiltai prisimena vaikų darželio direktorę, kuri sutiko priimti trejų metukų Dainą į bendrojo ugdymo vaikų grupę. „Namo skriste parskridau su tokia žinia“, – sako mama. Vaikų darželyje aktyvią mergaitę pamilo ir vaikai, ir auklėtojos. Lina pasakoja, kad visa aplinka buvo puiki. Ji pati labai stengėsi kuo daugiau sužinoti apie Dauno sindromą ir šviesti draugus, vaikų darželį lankančių vaikų tėvus, kad šie gautas žinias perduotų ir kitiems.
Lina sako, kad gimus Dainai jai buvo sunku matyti savo mamos skausmą, bet ją suprato. „Ji, sovietmečiu augusi vaikų namuose, matė, kaip vaikai elgdavosi su „kitokiais“ vaikais, kaip iš jų tyčiodavosi, manė, kad ir anūkės laukia toks likimas. Aš buvau ir tebesu optimistė, – sako Lina ir pasakoja, kad dukrai puikiai sekėsi ir pradinėje mokykloje. – Mus labai gerai priėmė, drąsino, jaučiau didžiulį palaikymą.“
Lina suprato, kad Dainelei mokykloje nebus lengva, todėl rūpinosi, kad jos klasėje dirbtų mokytojo padėjėjas. „Mums pasisekė: pradinėse klasėse dirbo du mokytojo padėjėjai, viena jų buvau aš“, – sako Lina. Pirmus metus ji savanoriavo, nes pati labai abejojo, ar galės tinkamai atlikti mokytojo padėjėjo pareigas. „Esu reikli sau, norėjau pasimokyti – lankiau kursus, seminarus. Norėjau gebėti padėti ne tik Dainai, bet ir kitiems vaikams, turintiems specialiųjų poreikių. O dukros klasėje tokių vaikų buvo“, – pasakoja Lina.
Ji sako, kad specialiųjų poreikių turintys vaikai aplinkoje orientavosi puikiai, jiems tik reikėjo pagalbos per matematikos ir lietuvių kalbos pamokas. Kai paklausiau, kaip jautėsi Dainelė, kai mokytojo padėjėja dirbo jos mama, Lina sako, kad, be abejonės, dukrai buvo saugu, tačiau tuojau pat priduria, kad tik namuose ji buvo mama, o mokykloje – mokytojo padėjėja. Šių pareigų nemaišė: „Reikalaudavau iš Dainos kaip iš visų kitų vaikų, o ji, jausdamasi saugi, mokėsi – tiek, kiek pajėgė.“
Dainos mama mokytojo padėjėja dirbo ketverius metus. Per tuos metus Daina išmoko skaityti ir rašyti.
Didelė pradžia didelėje mokykloje
Lina sako mąsčiusi ir apie specialiąją mokyklą, bet Dainelė daug išmoko ir ją pačią tiesiog nustebino. Mama suprato, kad nesuklydo dukrą leisdama į bendrojo ugdymo mokyklą. „Dabar aš ją
jau paleidau, kad pažintų visokius žmones, kad kiek įmanoma taptų savarankiška. Aš ją saugodavau nuo pykčių, kurie įsiplieksdavo tarp vaikų, įtraukdama juos į žaidimus, o dabar tegul orientuojasi pati“, – sako moteris.
Kartu su Daina į gimnaziją atėjo ir keli vaikai iš tos pačios pradinės mokyklos, prisidėjo keli naujokai iš aplinkinių kaimų, bet visi vaikai geranoriški. Deja, į gimnaziją Dainelės taip šiltai nepriėmė. Linai pasakė, kad mokykla neturi reikiamų specialistų, ir klausinėjo, ar ji kreipėsi į specialiąsias mokyklas, kur dirba specialistai, mokantys dirbti su specialiųjų poreikių turinčiais vaikais. Klausinėjo, ar mama buvo nuvažiavusi susipažinti su tokių mokyklų mokytojais, ar pasidomėjo, kaip ten sektųsi Dainai.
Linai buvo skaudu girdėti tokius žodžius, bet ji nepasidavė. „Pasakiau: jeigu Dainai bus labai sunku, jeigu ji trukdys kitiems, aš pervesiu dukrą į specialiąją mokyklą, bet nejaugi ji neturi teisės pabandyti? – pasakoja pašnekovė. – Gyvename šalia gimnazijos, tad kodėl vaiką turėčiau vežioti 70 ar daugiau kilometrų nuo namų?“ Sprendimas nebuvo lengvas. Mama kasdien klausinėjo savęs, ar neklysta norėdama, kad Daina mokytųsi gimnazijoje, bet ramino save: „Jeigu klystu, tai bus mums su dukra pamoka ateičiai, įgysiu patirties.“
Pasak Linos, pradžia didelėje mokykloje nėra lengva nei Dainelei, nei jai, mamai. Mokytojai nėra pasiruošę dirbti su Dauno sindromą turinčiu vaiku. Tačiau kasdien įėjusi į klasę ir pamačiusi klasės draugus Daina iš karto nudžiunga. Ji žiūri į juos, mėgdžioja jų elgesį ir jaučiasi saugi. Klasėje yra ir mokytojo padėjėja, nes to prašė Dainelės mama. Lina sako, kad mokytojo padėjėja dirbanti moteris puiki, labai aktyvi: „Perdavusi jai Dainelę jaučiu, kad dukra bus saugi.“
Mama džiaugiasi, kad daug pastangų mokydami Dainelę deda matematikos ir tikybos mokytojai. „Jie dirba mylėdami vaikus“, – sako Lina. Kaipgi jaučiasi patys pedagogai?
Tomas Hanksas
Clintas Eastwoodas
Leonardas DiCaprio
Ir mažas žingsnelis į priekį – šventė
Tikybos mokytoja G. Nakutienė Dainelę pažįsta dar iš pradinės mokyklos – mergaitė puikiai atlikdavo mokytojos sugalvotas, žaidimų forma parengtas užduotis. Didelėje mokykloje mergaitei nėra lengva, klasė didelė, bet mokytoja mato pažangą ir mano, kad Daina gali mokytis bendrojo ugdymo klasėje. Ji gražiai rašo, geba susikaupti, o kad atsako ne į visus testo klausimus, mokytoja nemato bėdos.
„Vedžiau pamoką apie kitokius vaikus ir klausiau, ką vaikai turėtų vertinti kituose vaikuose“, – pasakoja mokytoja. Ją maloniai nustebino tai, kad vaikai parašė, jog jų klasėje yra Dainutė, kitokia negu jie, bet ji jiems netrukdo, atvirkščiai, padeda būti draugiškesniems. O pati Dainelė parašė, kad ji mato save gerą, draugišką – ir tai tiesa. Daina susitikusi visuomet apsikabina, o Mokytojų dienos proga visiems mokytojams įteikė dovanėles – savo darytus knygų skirtukus. Mergaitė puikiai piešia, prieš dvejus metus piešimo konkurse Šiauliuose laimėjo pirmąją vietą.
Dainos mama pasakoja, kad dukra ypač laukia matematikos pamokų – išgirdusi, kad tądien bus matematika, į mokyklą bėga su džiaugsmu. Būna netgi pamokų, kai mokytojas pasako: „Šiandien mes padirbėsime be mokytojo padėjėjos.“ „Matau, kad mokytojas pasitiki Dainele, ir ji tai jaučia“, – sako Lina.
Matematikos ir informacinių technologijų mokytojas E. Gedžius sako, kad Dainos atėjimas į šią mokyklą visiems tapo nemenku iššūkiu: „Mūsų gimnazijoje ankščiau niekada kartu su kitais mokiniais nesimokė specialiųjų poreikių turintys vaikai.“
Kodėl Daina taip laukia matematikos pamokų? Mokytojas teigia ruošęsis mokyti specialiųjų poreikių turinčią mergaitę, o paskui viskas susidėliojo savaime. „Mudu jau buvome pažįstami, nes aš prižiūrėjau kompiuterius Dainos pradinėje mokykloje, žinojau, ką ji sugeba, nes dvejus metus tvarkiau šios mokyklėlės interneto svetainę. Dainelė visada labai gražiai piešė. Pažinojau ir jos mamą, dirbusią mokytojos padėjėja, todėl mano pamokose Daina jaučiasi saugi. Per pirmąją pamoką visiems vaikams daviau užduotėlių, o Dainai parengiau užduotis ant spalvoto popieriaus, mergaitei jos pasirodė įdomios ir ji nesunkiai jas atliko. Dainelė labai gražiai rašo, gražiai užsirašo savo pavardę, vardą, tik viską daro labai lėtai“ , – pasakoja Eugenijus.
Jis padarė eksperimentą – pabandė padirbėti be mokytojo padėjėjos. Dainelė sėdėjo su kita mergaite ir stengėsi daryti tą patį. „Manau, kad eksperimentas, pavyko!“ – džiaugiasi mokytojas. Jis dėsto ir informacines technologijas. Sako, kad Dainelė labai nenori rinkti teksto, bet moka naudotis internetu. Mokytojas tiki, kad ji išmoks dirbti kompiuteriu, tik gal lėčiau, vėliau negu kiti. „Mūsų pasiekimus parodys laikas, – sako E. Gedžius, – tačiau ir mažas žingsnelis į priekį yra šventė ir Dainai, ir mums, pedagogams.“
Straipsnio autorė: Eglė Kulvietienė.
