Birdpix.lt klubo siela, tauragiškis fotografas Eugenijus Kavaliauskas dviem savaitėms gaudyti savo svajonės buvo išvykęs į Norvegiją. Grįžęs namo Eugenijus mielai sutiko pasidalyti iš pirmo žvilgsnio romantiškos kelionės įspūdžiais.
Klausantis evangelijos pagal Eugenijų atrodo, kad viskas prasidėjo nuo spalvingo paukštelio mormono, kitaip dar vadinamo kirviasnapiu (lot. Fratercula arctica), apie kurį mes esame nedaug girdėję. Kuosos didumo paukštis labai spalvingas, turi labai aukštą, smarkiai iš šonų suplotą snapą. Dar vadinamas šiaurine papūga. Gyvena daugiausia Islandijoje ir Farerų salose, taip pat kitose šiaurinio Atlanto vandenyno dalyse. Peri kolonijomis durpiniame grunte išraustuose urvuose.
Kelionės bendraminčiai
Slaptų ketinimų nufotografuoti šiaurinę papūgą Eugenijus Kavaliauskas turėjo jau seniai. Iš pradžių tikėjosi tai padaryti Islandijoje, tačiau susirinkęs informaciją rado gerokai paprastesnę ir artimesnę išeitį. Norvegijoje mormonų irgi įmanoma aptikti. Beliko susirasti bendraminčių, kuriems kokia nors slapta svajonė tiesė kelius į Norvegiją.
Pabendravus su kolegomis netrukus susitvėrė puiki kompanija. Penki vyrai – Romas Povilaitis, Vytautas Jusys, Julius Morkūnas, Gediminas Gražulevičius ir Eugenijus Kavaliauskas Kaune išsinuomojo namelį ant ratų, prisikrovė lietuviškų lašinių, skilandžių bei šiek tiek ugninio vandens ir išvažiavo į egzotišką šiaurės šalį.
Kai grįžę namo suskaičiavo kelionės išlaidas, gerokai nustebo, kad kelionė vienam žmogui atsiėjo 2246 litus. Maisto vyrukai prisikrovė šiek tiek per daug. Kadangi visi važiavo dirbti kokio nors kūrybinio darbo, tai dar kartą įsitikino, kad mūzoms kalbant skilviai ne visuomet tyli. Besiklausydamas pasakojimo supranti, ko veržtasi į Norvegiją.
Fiordų ir šcherų šalis
Norvegija – kalnų kraštas. Beveik 2/3 krašto ploto aukštis didesnis kaip 500 m. Skandinavijos kalnai stačiašlaičiai, jų viršūnės šiaurėje siekia 800 m, o pietuose – daugiau kaip 2400 m. Kalnai suskaldyti gilių upių slėnių. Kai kur pajūriu driekiasi nedidelės (5–60 km pločio) žemumos. Krantas labai išraižytas daugybės iškyšulių ir fiordų. Prie kranto gausu mažų salų (150000) ir šcherų. Fiordai – tai siauros, giliai į sausumą įsirėžusios įlankos su stačiais, ledynų nugludintais šlaitais. Jos susidarė tektoninių lūžių vietose.
Ilgiausias (204 km) – Sognefiordas. Tiek daug ir tokių ilgų fiordų, kaip vakarinėje Skandinavijos pakrantėje, nėra niekur pasaulyje. Todėl Norvegija vadinama fiordų kraštu. Geologiniu požiūriu Norvegija yra kaledoninio raukšlėjimo srityje ir tik pati pietrytinė jos dalis priklauso Baltijos skydui. Kalnai susiformavę iš kristalinių uolienų, daug kartų irę, lyginti ir vėl iškilę.
Dar prieš tris dešimtmečius buvo manoma, kad Norvegija nėra turtinga gamtos išteklių. Tačiau šalyje yra geležies rūdos, nikelio, mangano, molibdeno, kobalto, sidabro, vario, cinko. Pagal titano gavybą ji užima vieną pirmųjų vietų pasaulyje. Norvegijai priklausančiame Špicbergene kasamos akmens anglys. 1969 m.
Šiaurės jūroje atradus milžiniškus naftos ir dujų telkinius, kraštas virto vienu didžiausių šių turtų eksportuotoju. 1969 m. mineralinis kuras sudarė 0,3 procento, o jau 1983 m. – daugiau kaip 50 procentų Norvegijos eksporto. Norvegija pirmauja pasaulyje elektros energijos gamyba vienam žmogui; 99 procentus jos pagamina hidroelektrinės.
Ryškiausias Norvegijos kraštovaizdžiui būdingas augalijos elementas – kalnų šlaitų spygliuočių miškai, nuo 70° š. pl. laipsniškai pereinantys į samanų ir kerpių tundrą. Kalnų šlaitais miškai pakyla pietuose iki 1100 m, o šiaurėje – iki 300 m. Miškai užima 27 procentus krašto ploto. Pietuose pasitaiko ąžuolų ir bukų giraičių.
Norvegijos šiaurėje vyrauja kalnų jauriniai, o pietuose – rusvieji miškų dirvožemiai. Norvegijoje daugiausia miškų ir tundrų gyvūnų. Miškuose yra briedžių, tauriųjų elnių, lūšių, barsukų, bebrų, voverių. Tundroje veisiasi šiauriniai elniai, poliarinės lapės ir kiškiai, lemingai. Krašte gausu paukščių rūšių.
Miškuose paplitę kurtiniai ir tetervinai, tundroje – poliarinės kurapkos. Yra paukščių, kraunančių lizdus ant stačių, sunkiai prieinamų uolų jūros pakrantėje ir fiorduose. Šiuose paukščių „turguose“ knibždėte knibžda gagos, kirai, narūnėliai, alkos. Jūros priekrantėje sugaunama skumbrių, ešerių, menkių, silkių, o upėse ir ežeruose – lašišų, upėtakių. Norvegijoje labai rūpinamasi gamtos apsauga. Gamtosaugos įstatymas veikia nuo 1910 metų. Daugiausia nacionalinių parkų ir draustinių įsteigta šiaurinėje Norvegijos dalyje.
Lietuviškas fotografų desantas neturėjo labai daug laiko paukščių rūšių paieškai. Vien Norvegijos šiaurėje jie regėjo 85 paukščių rūšis. Kai kurias jų dauguma ekspedicijos dalyvių matė pirmą kartą – kuoduotosius kormoranus, mormonus, taistes, laibasnapius ir storasnapius narūnėlius, alkas, pentinuotąsias startas, padūkėlius, mažąjį poliarinį kirą, tripirščius kirus, žvyrę. O dar keletą įdomesnių rūšių (sibirinius kėkštus, pušines sniegenas, mėlynuodeges, mornelį) stebėjo Suomijoje. Kelionė apkrito patirtais įspūdžiais ir nufotografuotų kadrų gausa.
Paukščius fotografuoti būtina
Kai išgirsti, kad keli suaugę vyrai nusitrenkė į pasaulio kraštą fotografuoti paukščių, pradedi galvoti, kam to reikia. Man, tarkim, aišku, o kitam? Seniai susitaikiau su mintimi, kad vyrai – dideli vaikai, kurie savo poelgiams visuomet suranda argumentų. Todėl vilkstinėmis jie traukia į Norvegiją ar kitas šalis – nuotykių, reginių, adrenalino.
Vieni – žvejoti, kiti – medžioti, treti – pašerti uodų, kad per fotoaparato vaizdo ieškiklį gautų paspoksoti į nelabai girdėtą, juo labiau matytą paukštį. Savo garbei reikia pasakyti, kad galime džiaugtis, jog nesame suomiai, po savaitgalinio lėbavimo Taline plaukiantys namo. Jeigu gyvenimo vertė priklauso nuo suvartotos degtinės kiekio kelte, suomiai gyvena gerai. Bet kiekvienas butelis turi dugną.
E.Kavaliauskas paaiškina priežastį, kodėl paukščius fotografuoti būtina. Ne dėl garbės ir apdovanojimų. Šalyje žinomo fotomedžiotojo kolekcijoje puikuojasi auksinis kadras. Iš tolo žiūrint jo darbas panašus į tylų pamišimą, tačiau įsigilinus tame darbe yra didelė prasmė.
Dėl kokio nors paukštuko Eugenijus ir jo draugai gali miegoti stovėdami, keliolika kilometrų klampoti pelkėmis arba ropštis aukštikalnių atbrailomis, kad užfiksuotų plunksnuotos gyvybės spindesį. Kam? Gal už tai moka didelius pinigus? Nė velnio! Daugiau reikia savų pridėti.
Kai E.Kavaliauskas kam nors skaičiais pasako savo ekipuotės kainą, neretam akys ant kaktos iššoka, o iš burnos pasipila riebūs jaustukai. Paskui išsiveržia atodūsis „ech, kad man tokius pinigus ratams“.
Klimato atšilimas jau agresyviai kėsinasi į mažesnius už mus. Prieš keletą metų kelis mėnesius Eugenijus sekiojo paskui žalvarnius. Giminės ir draugai, netgi kolegos pašiepdavo, anokia čia retenybė. Tuo metu Lietuvoje buvo priskaičiuojama 10 tūkstančių žalvarnių. Dabar yra 12. Panaši situacija su šiaurėje gyvenančiais paukščiais.
Šit kad ir šiaurinės papūgos – mormonai. Tirpstat ledynams iš šiaurės jūrų traukiasi kilkės, kuriomis minta mormonų jaunikliai. Kilkių vietą užima žuvys adatos, kurias rydami mormonų jaunikliai užspringsta ir žūva. Atrodo menkniekis, tačiau sąlygos šiems paukščiams išnykti jau padėtos.
Tiek Norvegijoje, tiek Suomijoje gamtos apsaugos taisyklės griežtos ir negailestingos. Gali šimtus kilometrų nuvažiuoti nesutikdamas įstatymus saugančio pareigūno ar policininko. Tačiau taip yra tol, kol nepažeidei įstatymo. Jeigu vietoje nesumokėsi baudos, pareigūnai su tavimi nesiterlios ir uždės antrankius.
Baudų išieškojimo tvarka irgi griežta, neturi pinigų, būk malonus atidirbti. Jeigu yra kelio ženklas, jo reikalavimų laikomasi. Nesvarbu, ar tu mandras, ar labai skubi. Stovėjimo aikštelėje namelis ant ratų gali stovėti parą ir nė minutės ilgiau. Žmonės tos taisyklės laikosi, gal dėl to ir tvarkingiau gyvena. Nors mūsų pinigais skaičiuojant oi, koks jų gyvenimas brangus, bet gražus kaip šiaurinės papūgos plunksnos.
Eugenijus Skipitis
