Atskleidė, kada reikia nupuošti mirusiojo kapą: kiti įsitikinę neteisingai

TAIP PAT SKAITYKITE:

Iranas surengs iškilmingas laidotuves žuvusiems per Izraelio atakas: atsisveikins su kariuomenės ir branduolinės energetikos veikėjais

Ragina rinktis kolumbariumą vietoj tradicinio kapo: paaiškino, kodėl

Atsakė, ar jūsų artimojo kapą ateityje galės užimti kitas velionis: žinoti verta visiems

Šia tema naujienų portalui tv3.lt sutiko pakomentuoti Klaipėdos Švč. Mergelės Marijos Taikos Karalienės parapijos kunigas Mindaugas Šlaustas.

Jis pokalbio metu atskleidė, kada reikėtų nupuošti kapavietę, kaip vėliau reiktų pasielgti su surinktais gėlių vainikais ir žvakėmis bei ko šiame procese nevalia pamirši.

Kada nupuošti mirusiojo kapą?

Susisiekus su kunigu M. Šlaustu, šis pasakojo, kad kapavietės priežiūra ir tvarkymas – tai kiekvieno meilės ir pagarbos išraiška velioniui.

Anot jo, liaudyje yra tam tikri terminai, kurių visuomenėje yra laikomasi iki šių dienų bei renkamasi jų metu nupuošti kapą.

„Kai žmogų palydime į amžinybę, pirmiausia kapo priežiūra yra pagarbos ženklas. Tokio termino, kada nupuošti kapą po laidotuvių, kaip ir nėra, tik liaudyje yra susiformavusi tradicija po devynių dienų ar po trisdešimties dienų nupuošti kapavietę.

Iš tiesų, svarbiausia, kad kapas atspindėtų mūsų pagarbos išraišką velioniui. Jeigu nuvyto gėlelė – atvykstame ir sutvarkome. Čia yra mūsų išorinė pagarba kapui, tad tvarkome tada, kada reikia“, – pasakojo pašnekovas.

Kunigas atskleidė, kad savo praktikoje dažniau susiduria su kitokiu klausimu – kada reikėtų velioniui pastatyti paminklą.

Visa tai, pasak M. Šlausto, taip pat susiformavusių tradicijų reikalas, kuomet laikomasi tam tikro „nerašyto“ termino.

„Tradicijos nusistovėję yra taip, kad metinėms pastatomas naujas paminklas, susitvarkoma“, – apie praktinius klausimus kalbėjo pašnekovas.

Kaip elgtis su nurinktais vainikais ir žvakėmis?

Kitas klausimas, kuris buvo paliestas pokalbio metu, – kaip pasielgti su nurinktais gėlių vainikais bei žvakėmis.

M. Šlaustas pasakojo, kad tam tikrų bažnytinių tradicijų, kaip pasielgti, nėra, tačiau tai reguliuoja kapinių priežiūros taisyklės.

„Matote, vainikai – tai gėlės. Turime pagal nustatytą kapinių priežiūros tvarką taip juos ir tvarkyti. Tikėjimas šių dalykų neapibrėžia. 

Žinoma, žvakės, kurios deginamos, yra indeliuose, tad atsakingai turime viską rūšiuoti ir sutvarkyti“, – paaiškino jis.

Anot pašnekovo, neretai velionių artimiesiems taip pat kyla klausimų, kaip pasielgti su kryžiais, kuomet norima juos pakeisti į paminklus.

Anot jo, liūdniausias vaizdas yra po laikinojo kryžiaus pakeitimo paminklu matyti, kaip kryžius yra paliekamas likimo valiai.

„Problema didesnė būna su laikinaisiais kryžiais. Jie yra kaip tikėjimo simbolis, todėl žmonės jų negali išmesti tiesiog į šiukšlyną, turėtų būti tam numatyta vieta, kreipiamasi į parapiją, kad kryžių gražiai ir tvarkingai palikti ten.

Mes esame paskelbę, kad galima atnešti kryžius ir mes juos vėliau su pagarba sutvarkome“, – pasakojo jis.

Prie kapo svarbiausia malda

Vis tik pats svarbiausias aspektas, pasak M. Šlausto, nėra kapo nupuošimas, gėlių sutvarkymas ar paminklo pakeitimas. Anot jo, tai – malda ir mišios už velionį.

Pašnekovas pasakojo, kad dažnai apie tai pamirštama, nors kiekvienam tikinčiajam šie veiksmai turėtų būti svarbiausi.

„Svarbiausia yra malda už žmogų, užsakomos mišios. Kitur dar yra tokia palaikoma tradicija, kad ir po septynių dienų po palaidojimo užsakomos mišios, tad esmė yra dvasiniai dalykai.

Mūsų malda – tarsi apkabinimas mirusiajam. Dažnai per savo skubėjimą mes tai pamirštame. Ateiname prie kapo, pastovime, sutvarkome, bet pasimelsti pamirštame. Mes nurimstame maldoje, tada užplūsta prisiminimai, esame arčiau artimojo, tad šis momentas labai svarbus mums“, – teigė jis.

Pasiteiravus, ar yra maldų, kurias vertėtų sukalbėti, M. Šlaustas tikino, kad visos maldos yra tinkamos. Vis tik taip pat jis išryškino, kad dvi iš jų prie kapo kalbamos dažniausiai:

„Lietuvoje gaji graži tradicija sukalbėti „Viešpaties Angelas“ maldą, o pabaigoje „Amžiną Atilsį“.