Vaikystė - tai tas laikas, kai viskas stebina ir niekas nepasotina. Yra, žinoma, ir tokių laimingų suaugusiųjų, kuriems šis laikas nesibaigia. Kai kurie gydytojai juos vadina infantilais - juvenilais ir priskiria prie neatsparių asmenybių kategorijos, nors kitkuo jie nesiskiria nuo įprastų žmonių, o kai kuriose situacijose jų reakcijos netgi adekvatesnės.
Nėra ko stebėtis, mat Vakarų pasaulyje iki šiol į vaiką žiūrima kaip į nesusiformavusią, o tai reiškia - neadekvačią asmenybę. Ir tik pastaruosius penkiasdešimt metų Vakarų šalių psichologai deda daug pastangų, kad suprastų vaiko psichologiją kaip savarankiško, visaverčio pasaulio vaizdą.
„Niekada neverskite vaikų pirkti tiesos už nuodėmę ir netobulinkite jų proto apvogdami širdį“, - sakė prancūzų rašytojas Bernardin de Saint-Pierre.
Vakarų visuomenė per pastaruosius 150 metų atkakliai darė ir viena, ir kita. Todėl užauginusi vaiką iki 16 metų, ji jau turi neurotiką su stažu.
Natūralu, kad psichologai, iškodami sveiko vaiko auklėjimo metodų, atsigręžė į tūkstantmetes tradicijas išsaugojusių tautų patirtį.
Jose, be abejo, egzistuoja daug savų problemų, bet vaikystė čia teka organiškiau. Artumas gamtai, tėvams ir suaugusiųjų pasauliui - visa tai, be abejonės, skatina formuotis atsparią psichiką.
Tam tikrų rezultatų jau pasiekta Ispanijoje, Prancūzijoje ir Šveicarijoje. Galbūt kada nors ir mes auklėsime savo atžalas pagal Vydūną?..
Instinktų bumerangas
Kai kurie analitikai mano, kad Afrika taps trečiojo tūkstantmečio civilizacijos kontinentu. Vakariečiui tuo sunku patikėti: labai jau silpnas Afrikos valstybių techninis ir karinis potencialas. Bet nepamirškime, kad Vakarų civilizacija jau „užsilenkia“ po psichinių ligų našta, ir neurotikų gretos auga proporcingai socialinės gerovės augimui. Pagal statistiką, Europoje ir JAV įvairaus sunkumo psichikos sutrikimų turi apie 15 procentų gyventojų.
Čia nėra nieko keista. Instinktai, kuriuos mums davė gamta, kad išgyventume natūralios atrankos sąlygomis, pirmiausia - baimės instinktas - neranda galimybės realizuotis. O žmogus suprogramuotas kovai. Šioje situacijoje mūsų pasąmonei nieko nelieka, kaip tik pradėti kovą pačiai su savimi, dirbtinai įtraukiant žmogų į ekstremalios situacijos, pavojaus režimą: užsiundant fobijas, panardinant į depresiją ar nerimą.
Dauguma masajų gyvena aplink Ol Doinyo Lengai kalną, kuriame, pasak legendos, gyvena Ngai - Mėnulio deivės vyras ir visos būties kūrėjas.
Afrika - visiškai kitoks pasaulis. Psichiškai nesveikų žmonių skaičius ten neviršija 3 proc. Žmonės sugyvena su gamtos ritmais, o tai keliskart padidina jų gyvybiškąjį potencialą, palyginti su baltąja žmonijos dalimi.
Tikriausiai todėl filmai ir knygos apie Juodąjį kontinentą, apie jo neprilygstamą gamtą, gyvūniją ir daugybę autonomiškų didelių ir mažų tautų visada mums bus įdomūs.
O gal taip yra todėl, kad pasakojimai apie nuotykius Afrikos savanose susiję su mūsų vaikystės prisiminimais? Atkreipkite dėmesį: afrikiečio paveikslas gana retai mūsų kultūroje turi negatyvių bruožų.
Afrika mums asocijuojasi su svetingais gyventojais arba egzotiška dėžute, pripildyta įvairiaspalvių laukinių akmenukų, kurie patys prašosi sudedami į mozaiką...
Kaip rodo klinikiniai tyrimai, kinas ir literatūra apie Afriką daro pastebimą psichoterapinį poveikį nuramindami mūsų suerzintą psichiką. Šiaip ar taip, su tuo sutiko 48 proc. apklaustųjų, kurie skundžiasi nerimu ar prislėgtumu.
Pirmykštis gyvenimo džiaugsmas
Rytų Afrikos tauta masajai klajoja po savaną iš vienos vietos į kitą, iš šalies į šalį, nepaisydami valstybės sienų. Per amžius jie išsaugojo senas tradicijas ir protėvių gyvenimo sanklodą.
Masajai save laiko aukščiausiąja Afrikos tauta. Nuo seno jie gerbė tik tas gentis, kurios jiems galėjo deramai pasipriešinti.
Aplink savo kaimelius, kuriuose gyvena maždaug penkios - septynios šeimos, masajai juosia tvorą iš dygių krūmų - kad apsisaugotų nuo liūtų, leopardų bei hienų užpuolimo.
Masajai geria gyvulių pieną arba kraują, o valgo tik išskirtiniais atvejais. Bado metu jie praduria karvių miego arteriją strėle ir geria dar šiltą kraują. Po to patrina žaizdą šviežiu mėšlu, kad pasinaudotų gyvuliu vėl.
Nuo trejų metų masajų vaikai gano bandą, o kai sulaukia 7-8-erių, jiems praduria ausų spenelius rago nuolauža. Paskui skylutę platina medžio gabaliukais. Ilgainiui sunkūs papuošalai ištempia spenelius. Kuo ilgesni speneliai, tuo masajus gražesnis.
Pagal vieną iš versijų, masajai kilę iš Nilo slėnio, Aukštutinio Egipto, esančio tarp dabartinio Sudano ir Eritrėjos. Iš šių vietų gyventojų masajai perėmė paprotį skusti moterų galvas plikai ir išrauti du priekinius dantis.
Masajų vyras gali turėti kelias žmonas. Kiekviena jų pasistato trobą iš molio, mėšlo ir žolių mišinio. Kiek masajus vyras turi žmonų, priklauso nuo jo bandos didumo. Žmonų turi būti pakankamai, kad jos sužiūrėtų gyvulius, neštų vadenį ir kurtų židinį.
19 amžiuje ir 20 amžiaus pradžioje masajai sugebėjo pasipriešinti europiečių invazijai. Tačiau pastaruosius 30 metų baltieji turistai juos išgujo iš didžiosios dalies valdų.
Tūkstantmečius sutarusios su gamta, dabar masajų gentys ėmė ją išnaudoti. Jų gyvulių bandos beveik išmirė, užtat dramblių iltys ir raganosių ragai puikiai perkami juodojoje rinkoje.
Visoje šalyje masajai samdomi sargauti brangiuose viešbiuose arba šokti tradicinius šokius per vakarinius pasirodymus. Ir tik atokiuose savanos užkampiuose Tanzanijos šiaurės vakaruose dar liko ganyklų, kur nepatenka baltieji turistai ir kur vis dar išlikusi kadais grėsmingos Rytų Afrikos genties pirmykštė gyvenimo sankloda.
