Maždaug 6 valandos kelionės autobusu, ir iš karščiu, drėgme bei žuvimi alsuojančio Cochi pakylame į vėsius Vakarinių Ghatų kalnus, tarsi žaliais kilimais nuklotus vienomis didžiausių pasaulyje arbatos plantacijomis. Sustojame Munnar miestelyje.
Nerealu! Viešbutyje yra karšto vandens! Iš tikrųjų karštas, ne saulės, o elektrinio šildytuvo pašildytas. Tai tikras įvykis mūsų jau į pabaigą einančioje kelionėje. Prisimėgavusios civilizacijos malonumų tik vakarop išeiname į lauką.
Arbatos rojus
Saulei nusileidus patiriame dar vieną siurprizą. Šalta! Tik dabar suprantame, kodėl, važiuodamos į Munnar, pakeliui matėme parduodamas šiltas striukes. Su jomis ir dar su šiltomis kepurėmis apsimuturiavę rytais ir vakarais vaikšto vietiniai. Mums, šiaurietėms, nėra taip šalta, kad reikėtų tokių šiltų drabužių, tačiau pripažįstame, jog megztinius viešbutyje palikome neapdairiai. Kalnuose (Munnar yra 1524 metrai virš jūros lygio aukštyje) oras kinta labai staigiai. Dieną oro temperatūra siekia apie 30, o gal ir daugiau laipsnių karščio, o ryte ir vakare tikriausiai tik apie 10 laipsnių. Vis dėlto šie temperatūrų svyravimai - niekis, palyginti su žodžiais nenusakomo grožio Munnar vaizdais. Akys ilsisi ir širdis atsigauna žvelgiant į banguojančią tarsi jūra arbatų plantacijų žalumą.
Munnar - nedidelis, tačiau svarbus prekybos centras. Juodoji, žalioji arbata, kava, kava su kardamonu ir visokiais kitokiais prieskoniais, namų gamybos šokoladas, iš natūralių augalų pagaminta kosmetika - populiariausios prekės nedidelėse parduotuvėlėse, viena prie kitos išsirikiavusiose palei gatvę.
Aplink Munnarą yra įspūdingų vietų (kriokliai, kalnų panoramos apžiūros aikštelės), į kurias organizuojamos ekskursijos, tačiau mes jau kitą dieną suplanavusios išvyką į Chinnar laukinės gamtos draustinį. Leidimais į draustinį reikia pasirūpinti Munnar, tad truputėlį klaidžiojame, kol surandame miškininkų biurą.
Valstybinės įstaigos Indijoje paprastai man sukelia susierzinimą. Dažniausiai dėl to, kad dirbantieji jose tik apsimeta, jog dirba, dėl to, kad jose kaip niekur kitur reikia labai daug kalbėti ir aiškinti, rodos, savaime suprantamus dalykus, nes dirbantieji „valdišką“ darbą Indijoje jaučiasi itin svarbūs ir su visais bendrauja iš aukšto.
Miškų informacijos centre Munnar susierzinti neteko. Nors pasirodėme jau po darbo valandų, buvome įleistos į vidų, nukreiptis pas trečią (atsakingą) žmogų. Šis netikėtai greitai suprato, ko norime, išaiškino buvimo Chinnar laukinės gamtos draustinyje sąlygas, kainas ir užregistravo.
Nebylio pamoka
Kitą rytą, palikusios kuprines viešbutyje Munnar, parai išvykome į Chinnar. Draustinis nuo Munnar yra apie 60 km. Važiuosime autobusu apie 2-3 valandas. Kalnuose toks greitis yra normalus. 6 valandą ryto prie kelio laukiame autobuso ir drebame iš šalčio. Mums aklimatizacija. Aplink prasideda diena, prasideda gyvenimas.
Mažutėje prie gatvės esančioje mažytėje šventykloje skamba mantrų įrašas. Šventikas atlieka rytinį ritualą: pakeičia šviežiomis gėlių girliandas, puošiančias induistinių dievų kaklus, uždega smilkalus, meldžiasi. Pakelės parduotuvėlėse (pašiūrėse, kuriose prekiaujama maistu ir buitinėmis prekėmis) vyrai šluojasi, verda arbatą (mums). Su mumis ta pačia kryptimi važiuos dar vienas vakarietis turistas. Jaunas vaikinas mums draugiškai šypsosi, drauge geriame arbatą. Iš pradžių nesupratome, jog jis - nebylys, tik atkreipėme dėmesį, jog už arbatą sumokėjęs 10 rupijų, jis negavo grąžos (arbata kainuoja 5 rupijas).
Kai įsėdome į autobusą, pakeleivis mus „užkalbino“... raštu - paprašė padėti nusipirkti bilietus, vėliau, sustojus - pasaugoti kuprinę. Nebylys keliauja po Indiją vienas. Čia tai iššūkis! Įdomu, kokia jo patirtis? Kaip jis suvokia šią šalį, negirdėdamas jos automobilių pypsėjimo, mantrų, įvairių paslaugų teikėjų šūksnių, paukščių giesmių ir kalnų tylos...
Gaila, kad neturėjome galimybės ilgiau pabendrauti, nes visi trys, drebėdami nuo šalčio ir pykinami kalnų kelių supimo, sulindome į miegmaišius ir užmigome, tačiau šį mažą mūsų kelionės epizodą ilgam atsiminsime kaip didelę pamoką. Pamoką sugebėti priimti ir džiaugtis viskuo, ką likimas duoda. Išdrįsti priimti kiekvieną gyvenime sutiktą žmogų ar situaciją atvira širdimi, išdrįsti sugriauti savo išankstinių nusistatymų barjerus, paminti savo baimes ir kompleksus...
Gyvūnų paieškos Chinnar draustinyje
Atvykę į Chinnar laukinės gamtos draustinį, gavome progą praktiškai pritaikyti ką tik autobuse gautą pamoką. Su draustinio darbuotoju mūsų viešnagės gamtoje programą derinome beveik valandą laiko. Jo siūloma programa buvo 3 valandų trukmės pasivaikščiojimas po kalnus, pietūs, poilsis, nakvynė namelyje arba namelyje medyje, kitą dieną dar 3 valandų trukmės pasivaikščiojimas. Mes pageidavome 6 valandų trukmės pasivaikčiojimo tą pačią dieną su pietų pertrauka ir nakvyne namelyje medyje. Ilgų aiškinimųsi esmė, jog indas negalėjo suvokti mūsų noro vaikščioti ne 3, o 6 valandas. Galiausiai susitarėme.
Į žygį po Chinnar laukinės gamtos parką mus lydėjo parko darbuotojas. Jaunas vaikinas, gimęs ir užaugęs šalia Chinnar, baigęs specialius draustinio organizuotus kursus, įsidarbinęs ir, atrodo, ketinantis pasilikti čia visą savo gyvenimą. Jis mato kaip erelis, girdi ir jaučia kiekvieną lapo krustelėjimą. Apie vidurdienį supratome, dėl ko parko darbuotojas stebėjosi mūsų ryžtu įgyvendinti dvigubą programą.
Tapo labai karšta. Gerai, kad žygio maršrutas, iš pradžių vinguriavęs per kalnus, vėliau pasuka palei upę. Didžiulių medžių šešėlyje šiek tiek atsigauname. Egzotiškų gyvūnų paieškų rezultatas - nykus: beždžionės, danieliai, zuikis, įvairūs paukščiai, labiau džiuginantys savo trelėmis nei plunksnomis, driežai. Apie dramblių buvimą šiose vietovėse byloja tik išlaužyti krūmai ir didžiulės sudžiūvusio mėšlo krūvos. Pėdsakai rodo, jog būta čia ir leopardo... Vienintelis mums netikėtas ir vilties suteikęs įvykis buvo laukinio jako pasirodymas.
„Dauguma gyvūnų šiuo metų laiku pasitraukia ten, kur vėsiau. Geriausias laikas lankytis gamtos draustiniuose yra po musoninių liūčių. Tada iš savo slėptuvių išlenda ir gyvatės, kurių draustinyje skaičiuojama kelios dešimtys rūšių, ir visi gyvūnai“, - paaiškina mūsų palydovas.
Paslaptingi dolmenai
Be gyvūnų ir nuostabaus kalnų peizažo, Chinnar gamtos draustinyje yra ir unikalus megalitinės kultūros objektas - dolmenai. Žodis „dolmenas“ yra kilęs iš senovės graikų kalbos ir reiškia akmeninį stalą. Kartais dolmenai dar vadinami megalitais (lot. dideliais akmenimis). Megalitinė kultūra, t. y. kultūra, kurios atstovai statė milžiniškus akmeninius statinius, buvo paplitusi po visą pasaulį.
Buvo statomi įvairūs akmeniniai statiniai: menhirai (stačias ilgas akmuo, panašus į obeliską), akmenų ratai (žinomiausias - Stounhendžas), akmenų sienos, laidojimo rūsiai, laidojimo koridoriai, astronominės observatorijos ir kiti pastatai. Dolmenai yra tik viena megalitinių statinių rūšis. Kokia buvo jų paskirtis, mokslininkai spėlioja, nes vieni dolmenai skirti laidojimui, kiti panašūs į triumfo arkas arba į didžiulius akmeninius aukojimo stalus, altorius. Apie tris dešimtis pastarojo tipo dolmenų išlikę ir Chinnar laukinės gamtos draustinyje. Deja, mūsų palydovas apie dolmenus nieko pasakyti negali.
Bus daugiau.
Jurga PETRONYTĖ
