Turbūt kiekvienam teko pajusti nuovargį ir įtampą – net peršalimo ligos limpa kur kas greičiau, kai persidirbame, nei per atostogas (o jei susergate per atostogas, galima pagalvoti, kodėl tai nutiko būtent tada, kai atsipalaidavote: gal buvote tokie įsitempę, kad net neleidote sau sirgti, o kai leidote sau kažką pajusti – susirgote...).
Ir atvirkščiai, jei susirgę kelias dienas galite pabūti namie, jaukiai užsikloję apklotu ir gerdami šiltą arbatą, o svarbiausia – išsimiegoję ir gerai pailsėję, liga greičiausiai ilgai neužtruks. Taigi vidinė būsena turi daug reikšmės gerai sveikatai.
Išgyvenimai
Žinome, kad žmogus – ne vien kūnas. Atsižvelgiant į požiūrį, gali būti išskiriama siela ir dvasia, taip pat galima kalbėti apie protą ir jausmus, asmenybę... Bet kokiu atveju visi esame kūno ir psichikos vienovė, taigi kai serga kūnas – kenčia ir „vidus“, o kai išgyvename dvasiškai, galime pradėti blogai jaustis fiziškai.
Daugelis lėtinių ligų atsiranda dėl ilgą laiką trunkančio streso, su kuriuo susiduriame kiekvieną dieną kovodami dėl išlikimo pasaulyje. Baimė, pyktis, kaltės jausmas, norai, kuriuos privalome užgniaužti ar negalime įgyvendinti – visa tai kelia lėtinę emocinę įtampą, dėl kurios sutrinka normali vidaus organų veikla.
Dėl įvairių priežasčių negalime išreikšti daugelio emocijų (juk kaip atrodytų, jei viršininkui pasakytume, kad nenorime atlikti skirtos užduoties...), todėl jos išstumiamos ir galiausiai „išeina“ per kitus kanalus. Užuot laisvai išliejamos, emocijos veikia vegetacines funkcijas: virškinimą, kvėpavimą ir kraujotaką. Panašiai kaip kariaujančiose šalyse gyventojai ima organizuoti maištus ir suirutes, taip ir žmogaus organizme vyksta „vidinė politika“ – vegetacinių funkcijų sutrikimas. Tuomet sutrinka organizmo ryšys su išoriniu pasauliu.
Prieš 12 metų (1989-aisiais) JAV atliktas įdomus tyrimas. Tirtos tūkstančio pacientų, atėjusių į polikliniką per trejus metus dėl įvairių nusiskundimų, ambulatorinės kortelės. Pacientai skundėsi krūtinės skausmais, nuovargiu, galvos svaiguliu ir skausmu, patinimais, nugaros skausmu, dusuliu, nemiga, pilvo skausmu, tirpstančiomis galūnėmis, impotencija, svorio kritimu, kosuliu ir vidurių užkietėjimu – taigi pačiais įvairiausiais simptomais. Nors daugeliui jų buvo atlikti tyrimai, aiški priežastis buvo nustatyta tik 16 procentų pacientų. Be abejo, tai nereiškia, kad likusių 84 procentų tirtųjų nusiskundimų priežastys buvo tik psichologinės, tačiau jų taip pat negalima paneigti.
2005-aisiais atlikto tyrimo duomenimis, 20 procentų pacientų, kurie kreipėsi į šeimos gydytoją, fizinių simptomų priežastys buvo psichologinės. Įsivaizduojate? Kas penkto žmogaus, turinčio kokių nors nusiskundimų, fizinius ligų simptomus galėjo sukelti psichologiniai veiksniai.
Jei bent šiek tiek išmanytume psichosomatiką – psichologinių problemų ryšį su somatinėmis („kūno“) ligomis – galėtume aiškiau suprasti, kodėl pasveiksta lėtinėmis ligomis sergantys ligoniai, pakeitę aplinką ar kasdienį darbą ir tokiu būdu išsivadavę iš emocinių konfliktų.
Apie psichosomatines ligas
Psichosomatinės ligos – nevienalytė grupė. Vienoms somatiniai simptomai būdingi tiesiog kaip emocijų išraiška. Pavyzdžiui, susirgus depresija, gali kamuoti pilvo, galvos skausmai, žmogus jaučiasi silpnas, nuvargęs... Tai parodo, kad daugybė emocijų (o depresija sergantis žmogus neretai jaučia stiprų pyktį) užgniaužiamos, negali laisvai išsilieti, todėl „pereina“ į pilvą, galvą ir kitus organus.
Kitas ligų variantas – lėtinės, ilgai trunkančios, sunkios ligos, kurios dėl trukmės ir eigos gali sukelti blogą emocinę savijautą, depresiją, nerimą... Pavyzdžiui, sergant vėžiu ar po operacijų, kai tenka pašalinti kokį nors organą, žmonės labai dažnai išgyvena depresiją. Kad pagerintų bendrą organizmo savijautą, tokio pobūdžio ligas prasminga gydyti vaistais.
Trečia psichosomatinių ligų grupė – sunkiausiai suprantama, nes esame įpratę, kad daugelis ligų turi kokią nors kitą aiškią priežastį. Tai – padidėjęs kraujospūdis, miokardo infarktas, opinis kolitas, bronchų astma, atopinis dermatitas, skrandžio opaligė, įvairios ginekologinės ligos, dirgliosios žarnos sindromas ir dar daug kitų.
Įvairių autorių duomenimis, tam tikros emocijos gali būti susijusios su specifinėmis ligomis, pavyzdžiui, „išstumtas“ pyktis neretai sukelia širdies ir kraujagyslių sistemos ligas, polinkis į priklausomybę gali būti susijęs su valgymo sutrikimais...
Kartais jaučiamas fizinis simptomas – žmogaus išgyvenamos psichologinės problemos metafora. Pavyzdžiui, žmogus, kuriam dėl patirtos netekties „iš skausmo plyšo širdis“, patyrė miokardo infarktą. Kitais atvejais simptomas gali atspindėti susitapatinimą su kito žmogaus skausmu. Pavyzdžiui, jei artimas mirė nuo insulto, tam tikroje situacijoje gali imti labai stipriai skaudėti galvą, tiesiog „skelti“, kad net atrodo, jog ištiks insultas.
Kaip gydomos psichosomatinės ligos?
Deja, susirgus neretai pirmiausia galvojama apie „paprastas“, visiems suprantamas fizines ligų priežastis, o apie psichologines dažnai pamirštama. Ypač jei liga lėtinė ir prasideda ne po kokio konkretaus įvykio (tarkim, artimo žmogaus netekties), o vėliau ir pamažu.
Vis dėlto svarbu kreiptis į šeimos gydytoją, atlikti reikiamus tyrimus ir vartoti paskirtus vaistus. Dėl psichologinių išgyvenimų gali padidėti kraujospūdis, tačiau jei jau padidėjo, būtina jį sumažinti, kad kraujagyslės toliau nebūtų pažeidžiamos. Panašiai svarbu gydyti ir skrandžio opaligę – jei opa pradės kraujuoti, žmogus gali mirti...
Be abejo, svarbu nepamiršti psichologinio komponento ir pabandyti pasigilinti į save – atsakyti į klausimus: ką jums reiškia ši liga, ar simptomai gali būti susiję su kokiais nors slopinamais jausmais, neišgyventu sielvartu ar neišreikštu pykčiu. Ne visada paprasta tokį ryšį atrasti pačiam, greičiau atvirkščiai – jį lengviau pamatyti iš šalies, todėl geriausia kreiptis į psichologą ar psichoterapeutą. Jis gali padėti atrasti „takelį“, vedantį dabartinės ligos priežasties link.
Labai praverstų taip, kad tarp įtempto darbo dar liktų jėgų ir laiko pabendrauti su mielais žmonėmis, atsikvėpti, išlieti susikaupusias emocijas ir įgauti naujų. Tai padaryti galima atradus malonų užsiėmimą, hobį: pasivaikštant miške, muzikuojant, piešiant, lipdant, kapstantis darže ir t. t.
Parengė gyd. psichoterapeutė Dalia Mickevičiūtė
www.psichoterapija-jums.lt
