Agnė Kairiūnaitė, LRT Klasikos laida „Manasis aš“, LRT.lt
Moteris ir vyras nėra dvi obuolio pusės – sudedi, ir yra šeima, toks požiūris tik silpnina šeimą, įsitikinusi Latvijos universiteto Antropologijos departamento vadovė, socialinė antropologė Aivita Putnina. „Jie negalės gyventi kartu tik todėl, kad yra priešingų lyčių. Kai galvojame apie šeimą, kaip apie savaime suprantamą dalyką, pamirštame, kiek darbo reikia į santykius įdėti. Meilė nėra kažkoks duotas biologinis daiktas. Tai ir atsakomybė“, – pabrėžia ji.
Pasak antropologės, kai kurios Afrikos gentys ir dabar mano, kad meilė – liga, todėl ją reikia gydyti. „Santuoka iš meilės nelabai gerai, nes jos pagrindas nestabilus – meilė ateina ir praeina, todėl ir įvyksta tiek skyrybų. Anksčiau ir Lietuvoje santuoka buvo [...] verslas, buvo daug praktinių priežasčių, kodėl žmonės turėjo ar negalėjo tuoktis. Dabar visi tai gali, todėl santuoka nebėra vertybė“, – pastebi A. Putnina.
– Kam ir kaip kasdieniame gyvenime gali būti reikalinga antropologija?
– Latvijoje tokių klausimų nekiltų, nes antropologai matomi viešojoje erdvėje, kalba radijuje, televizijoje, rašo laikraščiuose. Man atrodo, kad labai svarbus įvairiapusiškas požiūris, o antropologija duoda galimybę įprastus dalykus įvertinti kritiškai, kitaip. Tokių pavyzdžių yra labai daug. Tarkim, mūsų finansiniai įpročiai, žiūrint iš ekonominės perspektyvos, rodo, kad mes esame labai keisti žmonės.
– Kodėl?
– Su studentais tyrinėjome Latvijos gyventojų ekonominį mąstymą. Pavyzdžiui, kodėl žmonės retai deda indėlius į banką. Kaip antropologai, mes galėjome pažiūrėti iš kitos pusės, nes bankai kalba apie saugumą, taupymą. Mums žmonės sakė, kad jiems nepatinka, jog, padėjus indėlį į banką, nebegali juo naudotis, o jei nusiperki antrą šaldytuvą, gali jį naudoti, pačiupinėti ir tai daug naudingiau. [...]
– Yra teigiančių, kad pasaulį suktis verčia pinigai. Kiti sako, kad pasaulį suktis verčia meilė. Kokių tyrimų apie tai yra?
– Meilė yra labai populiarus antropologijos tyrimų objektas. Romantiškas meilės suvokimas, kokį matome filmuose, atėjo tik XVII–XVIII a. Nes kitose kultūrose, pavyzdžiui, afrikiečių, meilė, kai žmogus nebegali net miegoti, valgyti ir apskritai nieko kita daryti, suvokiama, kaip liga, kurią reikia gydyti. Taigi santuoka iš meilės – labai naujas dalykas, tik XX a. žmonės pradėjo tuoktis tik su tais, kuriuos myli. Santuoka iš meilės nelabai gerai, nes jos pagrindas nestabilus – meilė ateina ir praeina, todėl ir įvyksta tiek daug skyrybų. Anksčiau ir Lietuvoje santuoka buvo ekonominis dalykas, visos šeimos verslas. Buvo daug praktinių priežasčių, kodėl žmonės turėjo ar negalėjo tuoktis. Dabar visi tai gali, todėl santuoka nebėra vertybė. [...]
– Šiandieninė meilė, santuoka iš meilės ir didelis skyrybų skaičius rodo, kad tai nėra labai patikima santuokos kūrimo priežastis. Be jokios abejonės, šiuolaikinėje visuomenėje labai kinta, ne tik meilės, bet ir šeimos samprata. Kaip būtų galima paaiškinti šių dienų šeimos institucijos iššūkius?
– Esu tyrinėjusi šią temą. Ir Lietuvoje, ir Latvijoje dabar turime tokį dviejų pusių dialogą. Vieni yra tradicinio šeimos modelio atstovai, kiti sako, kad jiems reikia įvairovės. Jei žiūrime į šeimą kaip tradicinių vertybių atstovai, galvojame, kad vyras ir moteris yra kaip vieno obuolio dvi pusės – sudėsime ir viskas veiks. Bet tai tradicinės šeimos silpnumas. Jie negalės gyventi kartu tik todėl, kad yra priešingų lyčių. Kai galvojame apie šeimą, kaip apie savaime suprantamą dalyką, pamirštame, kiek darbo reikia į tuos santykius įdėti. Lyčių stereotipai labai pavojingi, nes nustojame su santykiais dirbti. Gal lengviau tiems žmonėms (pavyzdžiui, krikščionims), kurie turi Dievą, nes tada jie ne dviese, o su Dievu ir turi kažką bendra. Reikia nepamiršti, kad gyvename su žmogumi, kurį mylime. Meilė nėra kažkoks mums duotas biologinis daiktas. Tai ir atsakomybė.
– Šiandien pasaulyje vis dažniau įteisinamos ir tos pačios lyties žmonių santuokos. Kokie čia niuansai pastebimi?
– Bandžiau tyrinėti tokias šeimas, kur du vienos lyties suaugusieji augina vaikus. Tai ne tik homoseksualios šeimos, bet ir labai populiarus Latvijoje modelis, kai motina ir duktė augina dukters vaiką kartu. Beje, labai įdomu, kad kartais vienalyčių partnerių šeimos net stabilesnės nei heteroseksualios. Kodėl? Nes jie neturi savaime suprantamo modelio, kaip gyventi ir visą laiką turi derintis. Žinoma, tokios šeimos visą laiką jaučia labai didelį spaudimą, ypač vaikai. Nes mokykloje visada klausiama, kur tavo tėtis, kodėl tave visą laiką atveda močiutė ir pan.
Prisimenu atvejį, kai vyras nužudė žmoną, todėl jų berniuką ir mergaitę pasiėmė auginti dėdė gėjus ir jo partneris. Kai kalbėjau su tais vaikais, jie su dėdė gyveno jau daugiau nei 10 metų. Mergaitė neslėpė, kad norėtų gyventi su mama ir tėčiu, bet naujoje šeimoje jai taip pat buvo labai gerai. Ji pasakojo, kad dėdė, vakare paguldęs miegoti, ją pabučiavo ir pasakė, kad labai myli. Tokių žodžių ji niekada nebuvo girdėjusi iš savo tėvų. Nors dėdė baiminosi, kad jo gyvenimas gali turėti įtakos vaikams, jie išaugo heteroseksualūs.
Žinoma, labai sunku pasakyti, ar tokia šeima gera, ar ne, bet kartais nebūna kitos išeities. Turbūt svarbiau santykių kokybė, o ne tai, kas augina vaikus: vyras ir moteris, du vyrai ar motina ir dukra.
– Jūsų domėjimosi sritis – medicininė antropologija. Kokios aktualiausios problemos šiandien sprendžiamos medicininės antropologijos kontekste?
– Dabar daugiau dirbame biotechnologijų klausimais. Pavyzdžiui, Sveikatos ministerija pirmą kartą skyrė finansavimą ir mes stebime, kaip žmonės vertina dirbtinį apvaisinimą ir kaip tai geriausia reguliuoti. Tai tyrinėtojams labai įdomi tema, nes Latvija – viena tų valstybių, kur moterys kartais dirba surogatinėmis motinomis. Esame stebėję kiaušinėlių dovanojimo procesą ir spermos banko reguliavimą, pavyzdžiui, ar mes galime eksportuoti latvių spermą į kitas šalis, ar tai mūsų nacionalinis turtas. Latvijoje jau gana ilgai vyksta populiacijos genomo projektas. Mes turime ir tyrinėjame savo populiacijos genetinius pavyzdžius. Estijos antropologai taip pat labai prisideda prie to, kad būtų galima įtraukti kuo daugiau donorų, kad donorai galėtų aktyviai darbuotis projekte ir nelikti vien stebėtojais.
Pavyzdžiui, su mikrobiologais atliekame vieną pirmųjų pasaulyje projektų: tiriame genetinę mutaciją (geležies kaupimąsi organizme), o tyrimo rezultatus siunčiame ir donorams. Nors žmonės gali su šia problema gyventi gana ilgai, bet kartais, kai atsiranda kažkokių sveikatos problemų, medikai negali rasti priežasties. Kadangi tyrimu labai domėjosi patys donorai, mes apie mutaciją pranešame ir jiems, o jie gali gauti nemokamą genetikų konsultaciją. Taigi tai nėra vien mokslinis projektas, naudingas tik tyrėjams, – žmonės taip pat gauna naudos.
– Kaip tokios medicininės galimybės keičia žmogaus požiūrį į save ir gyvenimo būdą?
– Verčia daugiau savimi rūpintis ir gydytis ne jau susirgus, o galvoti iš anksto. Genetikai jau gali pasakyti, kokia yra tikimybė susirgti viena ar kita liga. Tai žinodami, žmonės daugiau rūpinasi savo sveikata. Juk yra kino žvaigždžių, kurios nusipjovė krūtis, kad nesusirgtų vėžiu, o ne dėl to, kad jau sirgo. Vis dėlto Latvijoje žmonės nelabai priima genetinę mediciną. Pavyzdžiui, mes žinome, kokia Latvijos populiacijos mutacija dažniausiai lemia vėžį, taigi žinome, kad turime dažniau tikrintis, bet yra atvirkščiai. Tyrėme žmones, kurie sirgo vėžiu, bet jie ligos nesiejo su genetika ir bandė įtikinėti, kad jis išsivystė dėl streso ar kitų išorinių priežasčių. Taigi būna, kad žmonės, net ir žinodami, nenori pripažinti. Tuo mes skiriamės nuo kitų šalių, juo labiau kad net ir gydytojai nelabai naudojasi šia informacija.
– Gal manoma, kad geriau nežinoti?
– Taip, ir tarybiniais laikais žmonėms, jau sergantiems paskutine vėžio stadija, nebuvo apie tai pranešama. Nors dabar padėtis pasikeitė, apie vėžį, kaip ir diabetą, nenorima daug kalbėti. Žmonės labai bijo, kad tai paveiks jų gyvenimą, santykius.
– Galima teigti, kad tai mūsų visuomenės baimės?
– Taip, bet mes ir esame santykių visuomenė. Mūsų kultūroje tėvų ir vaikų santykiai labai stiprūs, tėvai labai daug investuoja į vaikus, paskui gauna atgal. Pavyzdžiui, yra kamieninių ląstelių bankas. Gimdymo namuose moterims pasiūloma iš virkštelės paimti kamienines ląsteles. Paslauga gana brangi, bet moterys už ją moka, nes nori, kad vaikas augtų sveikas. Jos įsitikinusios, kad yra atsakingos už gerą vaiko gyvenimą ir sveikatą. Atsakomybės ir pareigos jausmas mus skiria nuo kitų šalių motinų.
– Kuo Baltijos šalys skiriasi nuo kitų šalių, kai kalbame apie šeimos vaidmenis?
– Mes dabar kalbame apie tai, kad vaikai gimsta vėliau, žmonės vėliau tuokiasi arba išvis nesituokia. Latvijoje jau pusė vaikų gimsta ne santuokoje. Bet pažiūrėkime į Europą. Pavyzdžiui, Skandinavijoje irgi buvo toks periodas, bet pasirodė, kad jis nekelia jokio pavojaus. Vėlyvas (36–44 metų) gimdymas visai nereiškė, kad moterys turės mažiau vaikų. Atvirkščiai, gimė daugiau vaikų negu tada, kai moterys gimdė būdamos 23 metų. Santykiai brandžiame amžiuje daug stipresni, nes žmonės žino, ko nori ir kaip kurti santykius. Turbūt mes dabar keičiamės. Nereikia labai jaudintis dėl dabar esančios demografinės problemos, nes po kokių 10–20 metų „pasipils“.
