Vos gimusiai Agnei nustatyta negalia – cerebrinis paralyžius. Dabartinį moters gyvenimą sunkina dar viena ilgametė liga – anemija, dėl kurios jai kas pora metų tenka perpilti kraują.
Mergaitės tėvai anksti išsiskyrė, ji augo su mama. „Tėtis manęs beveik nelankė, sutikdavau jį tik kaime, nuvažiavusi pas senelius. Niekada jam nerūpėjau“, – nuoskaudas lieja moteris. Nerūpėjo negalią turinti mergaitė ir mamos sugyventiniui, kuris buvo piktas, žiaurus žmogus.
Vaikystę lydėjo smurtas
„Smurto mūsų namuose buvo labai daug. Tiesa, namuose gyvenau mažai – iš pradžių lankiau savaitinį darželį, vėliau – specialiąją mokyklą, kur darbo dienomis likdavau ir nakvoti. Namuose virdavo tikras pragaras. Sugyventinis nuolat skriausdavo mamą, kol kartą sumušė iki mirties. Tada man buvo vos vienuolika metų“, – prisimena Agnė.
Likusi našlaite, mergaitė apsigyveno su tėvu, kurio iki tol nepažinojo. Tėvas jau buvo sukūręs naują šeimą. „Niekas ten manimi pernelyg nesidomėjo. Aplinkiniai manė, kad mano tėtis geras, nes buvau aprengta gražiais, naujais drabužiais, nepatyriau nepritekliaus. Vis dėlto niekada nesijaučiau reikalinga, mylima. Neturėjau kam išsakyti savo jausmų, paauglystės išgyvenimų – galėdavau pasiguosti tik močiutei, mamos seserims“, – pasakoja pašnekovė.
Patirtis iš mokyklos – teigiama
Mokytis Agnė pradėjo Šiaulių specialiojo ugdymo mokykloje, kur viskas buvo pritaikyta negalią turintiems vaikams: su jais dirbo ergoterapeutai, logopedai, masažuotojai. Kartą per savaitę visi galėjo apsilankyti baseine.
Mokykloje mergaitė turėjo daug draugų, nebuvo atstumta. „Mokykloje visi jautėmės savi – tiek vaikai, tiek mokytojai, kiti darbuotojai. Vienuoliktoje klasėje net buvau įsimylėjusi savo muzikos mokytoją, todėl ši pamoka man būdavo didžiulė laimė“, – šypsosi prisiminusi Agnė.
Vis dėlto pasitaikė ir ne tokių geranoriškų pedagogų – ne visi turėjo patirties mokyti kitokius vaikus, ne visi gebėjo ar norėjo su jais tinkamai bendrauti. „Dėl cerebrinio paralyžiaus diagnozės mano kalba sutrikusi, todėl visada jausdavau nepatogumą atsakinėdama žodžiu. Ne visi pedagogai mano baimes suprato. Labai gerai pamenu matematikos mokytoją, kuri buvo labai griežta. Kai blogai atlikdavome užduotis, ji ant mūsų garsiai šaukdavo“, – prisimena moteris.
Kaip ir kiekvienoje mokykloje, centre vaikai prasimanydavo įvairių linksmybių, per pamokas siuntinėdavo vieni kitiems raštelius, krėsdavo išdaigas. „Nors mokykloje nebuvo blogai, manyčiau, kad kitokių vaikų nereikėtų atskirti nuo bendraamžių, jie turėtų būti kartu su visais. Tai būtų puiki patirtis ne tik neįgaliesiems, bet ir negalios neturintiems“, – įsitikinusi Agnė.
Mokslus nutraukė ankstyva motinystė
Dar besimokydama vidurinėje mokykloje, būdama septyniolikos, mergina susirado draugą, įsimylėjo. Baigusi vienuolika klasių, suprato besilaukianti. „Tada mano gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Draugas, aišku, mane paliko, tėvas liepė darytis abortą. Jo labai bijojau, o pasiguosti neturėjau kam. Pasirodė, kad nėštumas – jau vienuolikos savaičių, abortą daryti per vėlu“, – skaudžią istoriją prisimena Agnė.
Tuo metu ji turėjo susirašinėjimo draugą Kaune, pakviesta ryžosi važiuoti pas jį kaip stovi – be pinigų, be daiktų. Ten gimė pirmasis sūnus, dar po metų – dukra. „Auginti pametinukus labai sunku. Daug vargo, bet dar daugiau džiaugsmo. Vaikai – geriausias dalykas, kuris man nutiko gyvenime“, – šypsosi moteris.
Vis dėlto ir su dukros tėvu Agnė taip pat išsiskyrė. Šiuo metu gyvena su draugu, kuris nuomoja šeimai butą. Drauge gyvena ir du šunys. „Iš šalies sulaukiu pastabų – pati turi negalią, o vedžioja tokį didelį šunį. Pasitaiko visko – ir nugriūnu, ir susižeidžiu. Bet kai gyvūną nuoširdžiai myli, niekas nesunku“, – įsitikinusi pašnekovė.
Neseniai šeimos auginama kalė atsivedė šuniukų. Agnė pasidžiaugia, kad tai – didelis įvykis visiems, puiki pamoka vaikams, kaip reikia rūpintis silpnesniais už save.
Agnė sako, kad jos gyvenimas paprastas, toks pat, kaip ir visų: ji tvarko namus, gamina maistą, prižiūri vaikus. Moteris pasidžiaugia, kad vaikai – gabūs, ypač dukra, kuri ketverius metus lanko gatvės šokių būrelį, dalyvauja konkursuose, laimi pirmąsias vietas. Mergaitė taip pat domisi gimnastika, pati išmoko įvairių pratimų. Mama pasidžiaugia, kad dukra jai daug padeda namuose, sutvarko kambarius. Agnė moko mergaitę kepti pyragus, gaminti desertus. Tai juodvi suartina.
Agnė pripažįsta, kad sūnų auginti šiek tiek sunkiau, mėgstamiausias jo užsiėmimas – išmanusis telefonas. „Nesugebu sūnaus sudominti kitokia veikla, atpratinti nuo telefono. Ne visada sūnų suprantu. Būtų puiku, kad vaikai užsiėmimų turėtų daugiau“, – kalba mama.
Sudėtinga susirasti darbą
Jau augindama vaikus Agnė įstojo į Karaliaus Mindaugo profesinio rengimo centrą, verslo organizavimo specialybę. Kadangi mokymo įstaiga nepritaikyta negalią turintiems žmonėms, jai teko mokytis nuotoliniu būdu.
Be to, Agnė dar baigė profesinės reabilitacijos studijas, įgijo kompiuterinio raštingumo pagrindus. Vis dėlto įsidarbinti moteriai niekaip nepavyksta: „Net minties neturiu, kad galėčiau įsidarbinti pagal specialybę. Dirbčiau ir valytoja, ir prekybos centro salės darbuotoja. Labai stengiuosi įsidarbinti, nuolat einu į pokalbius dėl darbo. Deja, kaip minėjau, mano kalba sutrikusi, todėl darbdaviai visų pirma mato ne mane, bet mano negalią. Išsyk nusprendžia – „Tu nepadirbsi“. Manau, mūsų šalyje kol kas neveikia jokios neįgaliųjų įdarbinimo programos. Paprasčiau įsidarbinti nebent lengvesnę negalią turintiems žmonėms.“
Vis dėlto moteris stengiasi gyventi kuo aktyviau. Ji savanoriauja „Maisto banko“ akcijose, lanko neįgaliųjų sporto klubą, kasmet važiuoja į žygį keturračiais su „Bekelės vilkais“, eina į klubus pašokti. Didelį įspūdį Agnei paliko dalyvavimas projekte „Ypatingas grožis“, kur ji jautėsi pastebėta, graži. Moteriai labai patinka projekte darytos nuotraukos, kurios dabar demonstruojamos skirtinguose Lietuvos miestuose.
Turi svajonių
Nors gyvenimas moters nelepina, ji nė nežada pasiduoti. Agnė turi daug draugų, tarp kurių – ir turintieji negalią, ir jos neturintys. „Nesinori prašyti draugų pagalbos, bet kai reikia, jos sulaukiu. Kai kurie draugai manimi žavisi, stebisi mano galimybėmis. Labiausiai nepatinka, kai mus, negalią turinčius žmones, bando nurašyti“, – sako Agnė.
Ją taip pat liūdina aplinkinių požiūris, bandymas skirstyti žmones į „tokius“ ir „kitokius“. Moteris neturi ir nuosavo būsto, išėjusi iš tėvo namų liko kaip stovi. Tėvas jos socialinį būstą iškeitė į paskolą nuosavam butui įsigyti. Agnė jau dvylika metų gyvena Kaune, bet eilė gauti socialinį būstą kol kas nepriartėjo.
Didžiausias moters noras – kad jos vaikų gyvenimas būtų lengvesnis, laimingesnis, kad jie daugiau pasiektų gyvenime, jaustųsi įvertinti, mylimi, niekada nepasiduotų.
„Labai myliu savo vaikus. Kartais pasvajoju ir apie dar vieną mažylį. Vis dėlto su draugu apsvarstome finansines galimybes ir tokios minties atsisakome. Gaila, bet negalią turintiems žmonėms rasti vietą po saule mūsų šalyje vis dar tebėra labai sunku“, – apgailestauja Agnė.
Straipsnio autorė: Lina Jakubauskienė
Daugiau kaip 7 tūkst.
Beveik 15 tūkst.
23 tūkst.
Nežinau, man tai neaktualu.
