Kelis mėnesius studijuodama Vokietijoje daug laiko skyriau kelionėms į kaimynines vietoves bei šalis. Norėjau nukeliaut ir kur toliau, bet, kaip ir pridera studentei, trūko pinigų. Sužinojau apie vienos avialinijų kompanijos teikiamą paslaugą „Blind Booking“ (akla registracija) – pirkdamas bilietą, renkiesi Europos miestų kategoriją (kultūra, apsipirkimai, pramogos...), o į kurį skrisi, sužinai tik registracijos pabaigoje. Pasirinkau „kultūrą“ ir gavau pigų bilietą į Romą. Reikėjo susirasti, kur gyventi – išbandžiau „CouchSurfing“ – apsikeitimo svetingumu, nakvyne – programą ir radau vaikiną, kuris priėmė keturioms dienoms į savo apartamentus. Susikroviau daiktus ir skridau mąstydama, kaip baigsis mano avantiūra...
Atskridus mane pasitiko draugiškas vaikinas, pas kurį gyvenau, istorijos dvelksmo pilnas miestas ir saulės kaitra... Trečią viešnagės dieną nuvažiavau prie jūros. O ten pilnas paplūdimys žmonių. Norėjau susirast kokią ramesnę vietelę. Ėjau pajūriu lipdama pro žmones, kol priėjau cemento statų šlaitą, reikėjo išeit į kelią, kad galėčiau eit toliau. Taip ir dariau. Tik staiga su dešine koja spyriau į iš tvorelės išsikišusį akmenį. Skausmas didžiulis (kaip paskui supratau, susilaužiau mažąjį pirštą).
Ėjau toliau, o ten tik brangiai apmokami paplūdimiai, pilni žmonių. Dar bent porą kilometrų ėjau palei juos, kol pastebėjau, kad jie baigiasi ir prasideda kopos. Tai, ko ieškojau! Beprotiškai apsidžiaugiau. Tik priėjus prie pat, pastebėjau, kad kopos užtvertos ir negalima praeiti. Paėjau dar toliau. Galvojau, kad tvora baigsis. Dar įlindau į brūzgynus ir susibraižiau kojas... Ką radau? Vienišą, nepaprasto grožio baltą gėlytę. Bent tuo besidžiaugdama apsisukau ir ėjau atgal. Netrukus pastebėjau nedidelę nemokamą paplūdimio dalį, kurią buvau pražioplinus. Dabar jau buvo nebesvarbu, kad pilna žmonių...
Grįžus į miestą nutariau dar aplankyti „Terme di Caracalla“. Bet pradėjus eit patekau į kažkokią mažą gatvelę ir nesupratau, kaip eiti toliau. Mano kojos buvo nutrintos nuospaudų, apibraižytos ir ištinęs sulūžęs mažasis pirštelis... Prisėdau pailsėti ant kažkokio namo pamatų ir ėmiau tyrinėti žemėlapį. Staiga išgirdau angliškai klausiant vyrišką balsą „You are lost?“(pasiklydai?). Papasakojau, ko ieškau, ėmėm kalbėtis... Vaikinukas pasisiūlė pavėžėti (jaučiau, kad man jis nieko blogo nepadarys). Sutikau. Apžiūrėjom vietas, kurių dar nebuvau mačius. Saulei leidžiantis nuvažiavom prie senojo stadiono. Vaikinukas užsiminė, kad norėtų dar susitikti, pasakiau, kad jau kitą dieną turiu išskristi. Tada pradėjo visaip netiesiogiai įkalbinėt nuvažiuot pas jį. Pasakiau, kad manęs tai nedomina. Jis bandė toliau. Galiausiai kelis kartus pakartojus, kad nemėgstu vienos nakties nuotykių, atstojo, pavėžėjo iki artimiausios metro stotelės ir dingo...
Istoriją atsiuntė Marija Miselytė
Vieniša gėlytė, rasta tarp brūzgynų..
