Šiemet vyko mano senelio laidotuvės. Tai itin skaudžios akimirkos, jautrūs prisiminimai. Pamenu, kaip jaudinomės, kad tik per laidotuves viskas vyktų tinkamai, be didelių nesklandumų ir nesusipratimų. Bet, kaip sakoma, žmonės planuoja, o Dievas juokiasi.
Tos dienos, kol senelio karstas buvo šarvojimo salėje, praėjo sklandžiai, tačiau kai atėjo metas išnešti karstą iš jos, įvyko didžiausias įmanomas nesusipratimas.
Karstą paėmė keli vyrai, su kuriais buvo sutarta atlikti šią ceremoniją – aplink buvo mirtina tyla, nė musė nezyzėjo.
Ir toje tyloje, kol visi susikaupę meldėmės arba šluostėmės ašaras, išgirdome, kaip garsiai skamba kažkieno telefonas.
Visi ėmė dairytis, žiūrėti, kieno telefonas galėtų skambėti, tačiau buvo sunku suprasti
Telefonas nesiliovė skambėjęs, o šalia buvę giminaičiai pagal garsą suprato, kad skambutis sklinda iš karstą nešančio žmogaus kišenės.
Siaubas! Neturėjome kur dėti akių. Tai protu nesuvokiama pati nejaukiausia situacija, kurioje buvau atsidūrusi. Tyla, mirtis, skausmas, ašaros ir skambantis telefonas kažkieno kišenėje.
Žinoma, vyras atsiprašė už tokį nesusipratimą, tačiau mes, artimieji, buvome ne tik sutrikę, bet ir gerokai įpykę.
Mes juk tuos žmones samdėme, mokėjome jiems pinigus už paslaugą, o jie savo neapdairumu sugebėjo sugadinti tokią jautrią akimirką.
Autorius: skaitytoja Emilija
