Moterį laidoje kalbino profesorius, gydytojas Alvydas Unikauskas, atskleidęs, kad Justinos gydymas truko 10 mėnesių, jai buvo atliktos 16 chemoterapijų ir 12 valandų trukusi operacija.
Reakcija buvo dviprasmiška
Laidos metu profesorius Justinos paklausė, kaip ši reagavo į savo diagnozę. Moteris papasakojo, kad tikrai ne iš pirmo karto suprato, ką jai pasakė gydytojai.
„Mano reakcija buvo tokia gal dviprasmiška, nes aš, turėdama du aukštuosius, iš pradžių nesupratau, kas man pasakyta. O kai supratau, tai tikrai truputėlį jaučiausi, kaip traukiniu pervažiuota.
Tuo metu buvo daug dalykų suplanuota: mokslai, kelionės. Tai viską reikėjo peržiūrėti. O ir labai daug klausimų kilo, kaip vaikams pasakyti, kaip su jais toliau elgtis, na, nebuvo lengvas laikotarpis“, – apie reakciją pasakojo Justina.
Išgirdusi diagnozę moteris nesuprato, kas vyksta. Svarbiausia tuo metu jai buvo gauti atsakymus į pagrindinius klausimus:
„Iš pradžių nesupratau, kas vyksta, bet paskui koridoriuje susistabdžiau daktarą, rankomis atsirėmiau į jo pečius, klausiau, kas man yra, kokia yra stadija.
Na ir tada man pasakė, kad man antra stadija, pasakė, kad viskas bus gerai, dabar dar pasėdėkite, palaukite, padarysime papildomus tyrimus. Tai aš ir likau sėdėti viena tame koridoriuje, sužinojusi tą tiesą.“
Labiausiai bijojo dėl vaikų
Nors Justinos tuo metu laukė ilgas ir varginantis gydymo procesas, tačiau moteris tikino, kad tuo metu daugiausiai svarstė, kaip tokią informaciją pasakyti vaikams.
„Aš, tiesą sakant, labai mažai gal supratau, kas tai yra, tik žinojau, kad negrįžtamai pasikeis išvaizda. Tai labiausiai dėl vaikų bijojau, teko pasikonsultuoti su psichoterapeutais, kaip pasakyti vaikams, nes turėjau trynukus, kuriems buvo 4 metai. Jie buvo labai aktyvūs berniukai, daug žaisdavome kartu.
Pirmiausia, tai man pasakė dėl plaukų, kad reikia juos nusikirpti. Mano plaukai buvo ilgi, tai aš vieną kartą nusikirpau juos ir pradėjau pasakoti vaikams istoriją, kad tikrai sergu, plaukai nuslinks ir bus kaip pas dieduką. Žadėjau jiems, kad bus galima ant galvos piešti“, – šyptelėjo Justina.
Ji pridėjo, kad pasveikus, trynukai jai priminė apie pažadą piešti ant galvos. Tačiau tam jau buvo per vėlu:
„O jie, beje, kai pasveikau, tai priekaištavo, kad nė karto to nepadarėme. Nepiešė jie ant galvos, bet prisiminė po gero pusmečio ir pasakė: „Žinai, mama, mes to piešimo nepadarėme“. Bet aš manau, kad tuo metu taip džiaugėmės, kad buvome visi pilni emocijų ir ne tas rūpėjo.“
Nieko neskaitė apie vėžį
Nors kai kurie onkologiniai ligoniai puola ieškoti informacijos apie jiems nustatytą vėžį, tačiau Justina to nepadarė. Moteris tikino, kad tuo metu šimtu procentų pasitikėjo savo medikais.
„Aš tiesiog pagalvojau, kad man bus lengviau susikoncentruoti į pozityvą, jeigu aš mažiau teršiu savo mintis ta informacija“, – laidoje kalbėjo ji.
Justina pasakojo, kad visą reikiamą informaciją ji susirinkdavo iš savo gydytojų:
„Nesu ekspertas, iškart sakiau, kad aš tikiu mokslu, jų kompetencija ir ką man pasakys, tuo vadovausiuosi. Dėl to ir neskaičiau ir labai ribojau save.
Kiekvieną savaitę eidama pas savo gydytoją pasiruošdavau sąrašą klausimų, kurie man kildavo, ir ji tikrai labai empatiškai ir kantriai į tuos klausimus atsakinėdavo. Tai man ir poreikio labai ieškoti informacijos nebuvo.“
Pasikeitė gyvenimo būdas
Nepaisant to, kad Justina visuomet mėgo labai aktyviai gyventi, tačiau sirgdama ji turėjo pakeisti savo įpročius. Tuo metu net žaidimai su vaikais pasikeitė.
„Pasikeitė dėl to, kad aš aktyviai gyvenu gyvenimą ir man teko dalies dalykų atsisakyti ir pataupyti jėgas. Tai čia toks vienas momentas buvo.
Buvo tokių mėnesių gydymo laikotarpiu, kai negalėjau su vaikais žaisti, nes jėgų nebuvo. Tariausi su ekspertais, kaip man tą santykį išlaikyti, tai sakė piešti, skaityti praktiškai gulimoje pozicijoje, nes po vaistų man galva svaigdavo, tai daugiau taip darydavome, kad jie pas mane ateidavo, o ne aš pas juos“, – pasakojo ji.
Tačiau moteris patikino, kad sirgdama sugebėjo padaryti didžiuosius savo karjeros projektus. Ji pajuto, kad mato tuos darbus, kaip prasmingus, dėl to šie ją motyvavo:
„O didžiuosius savo projektus padariau gydymo metu, nes organizavau Lietuvoje pirmąjį moterų inovacijų sprintą. Man tai padėjo suvokti, dėl ko aš tai darau, kad man prasminga, kad aš susitinku su žmonėmis.“
Turėjo tris pagrindinius siekius
Laidoje A. Unikausko lūpomis taip pat nuskambėjo frazė, kurią buvo sakiusi Justina: „Vėžys niekaip negali mūsų sustabdyti jei turime siekių“. Dėl to moteris papasakojo apie didžiuosius savo siekius ligos metu.
„Mano pirmas siekis toje situacijoje buvo pasveikti. Antras siekis – pamatyti užaugusius vaikus. Visą laiką taip ir savo mintyse bandžiau įsivaizduoti. Trečias siekis – tęsti padėtas veiklas, kurios mane motyvavo.
Na ir čia buvo dalykai, kurie priversdavo mane pakilti iš lovos, kad ir kaip būtų ar nebūtų jėgų. Ir kitas dalykas, šitą savo citatą prisimenu, kai kėliausi kasdien sau tikslus, ką turiu padaryti.
Net ir juodžiausiomis dienomis aš kėliausi sau tikslus, sakydavau: gerai, tu bent jau atsisėsk lovoje, pavartyk žurnalą, pažiūrėk, kas vyksta, nes priešingu atveju, kai tu prarandi prasmę, dėl ko visa tai darai, yra pats sunkiausias momentas“, – paaiškino herojė.
Ji pasakojo, kad tuomet ją labai stipriai palaikė šeima ir dėl to Justina jautė tokią didžiulė motyvaciją sveikti:
„Šeima buvo labai didelis motyvas. Ir didžiausias skausmas buvo, kai pagalvodavau, kas nutiktų, jeigu nematyčiau, kaip berniukai užauga. Bet tuo pačiu vyras ir vaikai buvo didžiausias motyvas.
Tai mes su vyru net juokaujame, kad ties dideliais projektais labai susivienijame, tai kažkada mums mūsų vaikai trynukai buvo didelis projektas, nes nebuvo taip lengva, ir dabar buvo toks antras didelis projektas, kur tikrai pavyko su minimaliais išgyvenimais praeiti.“
Gyvenimo transformacija
Nors dabar Justina yra pasveikusi, tačiau kalbėjo, kad pokyčių po savęs liga paliko. Tai – mąstymo pasikeitimas.
„Taip, įvyko dėl to, kad vertybės pasikeičia, pradedi ieškoti esmės. Tai pasikeitė ne tik santykiuose su vyru, su vaikais, o ir su draugais. Tikrai po šitos ligos liko vos keletas, su kuriais bendraujame, liko tik keli partneriai, su kuriais norisi dirbti.
Tu tada pradedi ieškoti to tikrumo visame kame, nes supranti, kad esi tik laikinas svečias čia“, – paaiškino ji.
Laida „Kviečiame daktarą!“ – šeštadieniais, 11.30 val. per TV3!
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
