Justina pasaulį išvydo greitosios pagalbos automobilyje – tai nulėmė jos ateitį

Skaityk lengvai

Vilnietė Justina gimė 1990-aisiais – per patį Rusijos Lietuvai paskelbtos blokados įkarštį. Greitosios pagalbos automobiliams trūko degalų, medikai būsimą mamą Nijolę Platakienę vėlavo nuvežti į ligoninę. Nijolės dukra pasaulį išvydo greitosios pagalbos automobilyje. 

Justinai patinka keliauti. (nuotr. asm. archyvo)
9

„Justina – antras vaikas šeimoje. Prasidėjus sąrėmiams dvi valandas laukėm greitosios pagalbos automobilio. Vėliau viskas vyko labai greitai, dukrą pagimdžiau mašinoje. Tik vėliau sužinojom – Justinai buvo patemptas kaklas ir dviejose vietose pažeistas stuburo nervas. Iš pradžių manėm, kad problemos – tik su kakliuku, galvojom, viskas susitvarkys. Laukėm stebuklo. Negalėčiau sakyti, kad jo nesulaukėme, tik tam reikėjo didžiulių visos šeimos pastangų“, – pasakoja mama. 

REKLAMA

Mergaitė gimė ir su du kartus aplink kaklą apsisukusia virkštele, ją atlaisvino tik medikai ligoninėje. Ilgą laiką kūdikiui trūko oro, todėl kraujas išsiliejo į akis. Nijolei teko įdėti daug pastangų, kad Justinai būtų atlikta akių operacija – medikai baiminosi, jog cerebrinio paralyžiaus diagnozę turinti mergaitė intervencijos neatlaikys. Akys mergaitei operuotos, kai jai buvo treji. 

(9 nuotr.)
FOTOGALERIJA. Justina pasaulį išvydo greitosios pagalbos automobilyje – tai nulėmė jos ateitį

Dėjo visas pastangas, kad dukra sveiktų 

Medikai gerų žinių šeimai neturėjo, neprognozavo, kad Justina galės kalbėti, vaikščioti. Vis dėlto mama nė nemanė nuleisti rankų. „Du mėnesiai ligoninėje, du – sanatorijose, tokia buvo dukros gyvenimo pradžia. Justinos galva buvo kriaušės formos, ji negalėjo kramtyti, vargino seilėtekis. Be to, mergaitė nevaldė ir rankų pirštų, jie buvo sulipę, rankos – paralyžiuotos, viso kūno raumenų tonusas – labai žemas. Esame žemaičių krašto žmonės, ko jau ko, o užsispyrimo mums netrūksta. Užsispyrusi ne tik aš, bet ir mano dukra. Nuo mažens pratinta prie darbo, dabar Justina daug sportuoja. Kartais net pasijuokiam – gimusi arklio metais, ji yra stipri kaip arklys“, – šypsosi mama. 

Pašnekovės teigimu, pirmaisiais dukros gyvenimo metais jai miegui likdavo vos po dvi ar tris valandas per parą: „Man pasisekė, kad esu siuvėja ir siūti galėjau namuose. Dieną dirbdavau su dukra, priimdavau klientes, o naktį siūdavau. Išsimiegoti galėdavau tik sekmadieniais, kai vyras nedirbdavo. Mano tėvai gyveno už 300 kilometrų, vyras – iš vaikų namų, be jokių artimųjų, todėl iš nieko pagalbos nesitikėjau. Žinojau – nepadarysiu aš, nepadarys niekas.“ 

Visos šeimos pastangomis Justina, būdama 14-likos, pradėjo kalbėti, tiesa, iki šiol jos kalbą supranta tik artimieji. Medikai prognozavo, kad ateityje gebėjimas kalbėti išnyks, nes užspaustas nervas smegenyse. „Nuolat stengiamės, kad tas nervas atsipalaiduotų, – sako Nijolė. – Tam reikalinga kūno vibracija. Kartu su Justina lankėm žirgyną, skridom lėktuvu į Tenerifę, Graikiją, Turkiją. Supomės visomis įmanomomis sūpynėmis. Galiu pasidžiaugti, kad dukra neturi baimės jausmo, todėl kol kas mums sekasi.“ 

REKLAMA

Daugiau nei penkerius metus Nijolė mokėsi dukrai daryti profesionalų masažą, mergaitei labai padėjo ir specialus burnos masažas. Vis dėlto rezultatai kaskart ryškėdavo labai pamažu: „Aišku, progreso visada norisi kuo greičiau, bet galų gale supranti, kad nieko pagreitinti neįmanoma. Pirmyn žengėme po centimetrą. Įsitikinau – įdėtos pastangos vaisių pradeda duoti tik po ilgesnio laiko.“ 

13-likos su puse mergaitė žengė pirmuosius žingsnius. Tai vėlgi nutiko dėl didžiulių mamos pastangų. „Šeimos, sulaukusios negalią turinčių vaikų, turi žinoti – jų laukia juodas ir kruvinas darbas. Negali tikėtis, kad tavo vaikui padės kažkas kitas – masažuotojas ar kineziterapeutas. Specialistų paslaugas gali gauti tik kartais, o tėvai su vaikais būna nuolat. Be to, tik mama geriausiai jaučia savo vaiką, tik liečiamas jos rankų mažylis geriausiai atsipalaiduoja. Net jei į vaiko gydymą, reabilitaciją investuosi didžiulius pinigus, bet nedirbsi pats, rezultato nebus“, – įsitikinusi Nijolė. 

Neturėdami didelių pinigų, Platakiai daug ką darė savo rankomis. Jie dukrai įrengė pritaikytą dušo kabiną, kur ji gali savarankiškai išsimaudyti pati. Mama pasidžiaugia, kad dušą Justina kruopščiai prižiūri – sutvarko ne tik pati juo pasinaudojusi, bet ir po bet kurio svečio. Šeima Justiną išmokė pasirūpinti ir savo asmenine higiena. 

Kam skiriamas universalus dizainas?
Prašome pasirinkti atsakymą!
Turintiems judėjimo negalią
Turintiems bet kokią negalią
Visiems
BALSUOTI
REZULTATAI
Kam skiriamas universalus dizainas?
Turintiems judėjimo negalią
13.5%
Turintiems bet kokią negalią
20.9%
Visiems
65.5%

REKLAMA

Realizuoja gebėjimus 

Mama sako, kad daug gerų dalykų Justina atsinešė ir iš „Versmės“ mokyklos, kur specialiojoje klasėje su ja dirbo patyrusi pedagogė Rita Vaitiekūnienė. „Esame labai dėkingi šiai specialistei, – sako pašnekovė. – Ji dukrą ne tik išmokė pažinti raides, skaityti, bet ir daugybės praktinių dalykų. Iki šiol gražu žiūrėti, kaip dukra ne tik susitvarko savo drabužius, bet ir sudeda į skalbyklę tėčio kojines. Vaikams, turintiems negalią, visi dalykai yra labai svarbūs.“ 

„Versmės“ mokykloje Justina mokėsi iki 18-likos, paskui Verkių dienos centre „Šviesa“ mokėsi specialybės – siuvimo, dar vėliau – gėlininkystės. Dabar Justina antrus metus lankosi Naujosios Vilnios dienos centre „Mes esame“. 

Nors Justina moka skaityti, tai daryti jai sekasi sunkiai. Kur kas labiau merginai patinka vaidinti ir dainuoti. Justina turi puikų balsą, o namuose – visą reikalingą aparatūrą, mikrofonus, todėl gali lavintis. 

Mama pasidžiaugia, kad dukra – labai drąsi, ji noriai bendrauja su aplinkiniais, dainuoja „Spalvų orkestre“ ir net Naujosios Vilnios dienos centro vyrų chore, kur ji – vienintelė dainuojanti mergina. Be to, Justina vaidina Naujajame teatre. „Dažnai su Justina eidavom į teatrą, jai spektakliai labai patikdavo. Pamačiusi Naujojo teatro pastatymą, dukra užsidegė noru vaidinti. Labai džiaugiuosi, kad teatro vadovė skyrė jai Ožkytės vaidmenį spektaklyje „Vilkas ir septyni ožiukai“. Tekstą Justina išmoko mintinai“, – pasakoja Nijolė. 

Šeima siekia, kad Justina nuolat lavintųsi, tobulėtų. Net savaitgaliais stengiasi neužsisėdėti namuose – keliauja į teatrą, į svečius, repeticijas, bažnyčią. „Labai svarbu, kad negalią turintys žmonės neužsidarytų, – tvirtina pašnekovė. – Nereikia laukti, kol kažkas kažką pasiūlys, galimybių visada reikia ieškoti patiems. Kai žmogus būna namuose, aptingsta, apkerpėja, nebenori nieko daryti. Būti namuose – blogiausia, kas gali nutikti negalią turinčiam žmogui.“ 

REKLAMA

Gyvenime būta ir duobių 

Nijolė atvirai kalba, kad ne viskas jos gyvenime buvo it rožėmis klota, pasitaikė ir sunkių laikotarpių, kai nelikdavo jėgų, rankos nusvirdavo. „Pamenu, kaip į Lietuvą atvyko popiežius Jonas Paulius II – labai norėjau, kad jis palaimintų Justiną, – dalijasi prisiminimais pašnekovė. – Tam reikėjo nukeliauti į Vingio parką. Dukros vežimėlis – sunkus, vyrą į lovą paguldė radikulitas, pinigų trūko net maistui. Apėmė didžiulė neviltis. Atsidariau langą ir pasakiau: „Nebegaliu, viskas!“ Tada atsisukau ir pamačiau išplėstas vyresniosios, tuo metu dešimtmetės, dukros akis. Ji prašė: „Mama, būk gera, nepalik mūsų, kaip mes be tavęs...“ Susiėmiau. Šiaip ne taip su Justina nukeliavom į Vingio parką, gavom popiežiaus palaiminimą. Vyras pasveiko, už pristatytus pieno butelius nupirkau šeimai maisto, gyvenimas prašviesėjo. Daugiau panašių minčių niekada nekilo.“ 

Pasak moters, labai svarbu net ir sunkiausiais momentais nenuleisti rankų – šviesa ateina net ir po tamsiausios nakties: „Turiu rankas, turiu galvą, galiu užsidirbti. Be to, visada stengiuosi padėti kitiems. Imuosi slaugyti vyresnio amžiaus žmones, ne iš visų už darbą imu pinigų, kartais matau – ką ten iš jų paimsi, jiems dar blogiau. Daug padeda tikėjimas Dievu, maldos. Visada sakau – palūžta visi, duobių pasitaiko kiekvieno gyvenime. Svarbu mokėti iš jų išlipti.“ 

Moteris ne tik visada stengiasi šypsotis, bet ir to moko Justiną. „Kai pamatau ją nuliūdusią ar piktą, sakau jai – pasveiksi, jei daugiau šypsosies. Tai labai padeda. Justina yra miela, mėgstama aplinkinių. Kai šypsaisi, į tavo gyvenimą ateina daug gerų dalykų.“ 

Dukros nelepina 

Nors Justina šeimoje ypač mylima, artimieji stengiasi jos nelepinti. Mergina moka atlikti nesudėtingus darbus: nuvalyti dulkes, sutepti sumuštinius, būdama viena namuose pati mikrobangų krosnelėje pasišildo maistą. Be to, moka susirasti įdomios veiklos, ypač jai patinka „Lego“ konstruktorius – bet kokį naują žaislą ji surenka pati, net nežiūrėdama į gamintojų pateiktas schemas. Justina žino, kur sudėti jos daiktai, be to, turi gerą atmintį, primena šeimos nariams, kada per televizorių rodys jų mėgstamą laidą. 

REKLAMA

Nijolės tikslas – išmokyti dukrą visko, ko tik įmanoma: „Justina jau pasiekė labai daug. Vis dėlto apetitas atsiranda bevalgant. Kai dukra ko nors išmoksta, norisi eiti dar toliau. Žinoma, tam turi skirti daug laiko, bet pastangos visada pasiteisina.“ 

Šiuo metu šeima svajoja persikelti į būstą, kur šalia būtų bent gabalėlis žemės, kad Justina galėtų išeiti į kiemą, pasivaikščioti, pabūti gryname ore. 

Mama pasidžiaugia, kad Justina labai rūpinasi vyresnioji sesė ir jos šeima, dukterėčios žino, kad tetą reikia gerbti, mylėti ir saugoti. „Labai tikiuosi, kad ir mums iškeliavus anapilin Justina bus pasirūpinta. Džiaugiuosi, kad dėl didžiulių mūsų visų pastangų Justina daug ką moka ir gali pati, kad ji nėra našta nei sau, nei artimiesiems“, – sako Nijolė.

Straipsnio autorė: Lina Jakubauskienė.


Rašyti komentarą...
G
Genutė
2020-11-13 12:48:00
Pranešti apie netinkamą komentarą
Disžiuojuosi Tavim, Nijole, visa tavo šeima
Atsakyti
0

SKAITYTI KOMENTARUS (1)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų