REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS
50
Su profesoriumi J. Raistenskiu susitinkame Santaros vaikų ligoninėje. (nuotr. Fotodiena/Justino Auškelio)

Kūdikiai, pasaulį išvydę po gimdymo traumų, sergantys lėtinėmis ligomis, neįgalūs. Vaikai, patyrę autoavarijas. Paaugliai, kurių gyvenimus pakeitė trauma arba lemtingas šuolis. Skausmas, maldos gyventi, tikėjimas ir viltis. Būtent su tuo susiduria kiekvienas, atsidūręs kritinėje situacijoje.

50

Kūdikiai, pasaulį išvydę po gimdymo traumų, sergantys lėtinėmis ligomis, neįgalūs. Vaikai, patyrę autoavarijas. Paaugliai, kurių gyvenimus pakeitė trauma arba lemtingas šuolis. Skausmas, maldos gyventi, tikėjimas ir viltis. Būtent su tuo susiduria kiekvienas, atsidūręs kritinėje situacijoje.

REKLAMA

Dažnam po traumos ar sunkios ligos tenka ilgus mėnesius skirti reabilitacijai. Kokios paslaugos čia teikiamos ir prieš kiek metų Lietuvoje atsirado reabilitologija, naujienų portalas tv3.lt pasiteiravo medicinos mokslų daktaro, profesoriaus, Vaikų ligoninės direktoriaus, Vaikų fizinės medicinos ir reabilitacijos centro vadovo Juozo Raistenskio.

Naujienų portalas tęsia straipsnių ciklą „Iš arti“, kuriame pristatome didžiausių įstaigų vadovus – kas gi sukūrė vaikų reabilitaciją Lietuvoje ir kas šiuo metu vadovauja didžiulei profesionalų komandai, kuri kasdien atkuria šimtų vaikų gyvenimus iš naujo?

REKLAMA
REKLAMA

Su profesoriumi J. Raistenskiu susitinkame Santaros vaikų ligoninėje. Pasitikęs žurnalistę ir fotografą, direktorius pasiruošęs aprodyti kiekvieną patalpą ir salę, kurioje vyksta itin svarbios reabilitaciniam gydymui veiklos.

REKLAMA

Moko integruoti vaikus

Ergoterapija, kineziterapija, fizioterapija, masažas, hidroterapija, logoterapija, psichoterapija, socialinė pagalba – po kiekvienu iš šių pavadinimų slypi terapijos, taikomos vaikams, kuriems skiriama reabilitacija po aktyvaus gydymo. Būtent šie užsiėmimai, kuriuos veda savo srities specialistai, yra aukso vertės kiekvienam, turinčiam ilgalaikių sveikatos problemų.

Profesorius įsitikinęs – profesionalų komanda yra pasiruošusi kiaurą parą daryti viską, kad tik kuo daugiau mažųjų pacientų galėtų mėgautis vaikyste ir šypsenomis. Savo ruožtu mažųjų pacientų tėvai dėkoja medikų komandai bei profesoriui už atkurtą galimybę gyventi. 

REKLAMA
REKLAMA

„Deja, mūsų šalyje yra vietų, kurios nėra pritaikytos neįgaliesiems. Pasitaiko teatrų, kitų įstaigų, į kuriuos neįgalieji turi būti nešami arba lydimi sveiko žmogaus, galinčio judėti.

Būtent todėl, norėdami padaryti viską vaikui, turinčiam negalią, pirmiausia stengiamės sumažinti kiek įmanoma jo neįgalumo laipsnį ir tada integruoti į socialinį gyvenimą, kad jis būtų savarankiškas.

Dar daugiau – ilgus metus neįgalieji buvo nematomi, atrodė lyg jų nė nebūtų, tačiau mūsų tikslas, kad visuomenė juos matytų, jie jaustųsi visaverčiai jos nariai ir kiek įmanoma geriau į ją integruotųsi.

Mes turime ergoterapijos kabinetus, kuriuose skiriamas dėmesys vaikų smulkiajai motorikai. Čia neįgalūs vaikai mokosi savarankiškai apsitarnauti buityje: laikyti šaukštą rankoje, plauti indus, atlikti kitus kasdienius darbus“, – aiškina reabilitologas ir aprodo specialias vaikams ir jų tėvams apmokyti įrengtas patalpas.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Reabilitacijos centre nemažai kineziterapijos salių, baseinas, funkcinių tyrimų kabinetai, kuriuose vaikams, net patiems mažiausiems, objektyviai įvertinama būklė, galimybės atlikti specialistų skiriamas užduotis, mokomi tėvai, kaip padėti savo vaikui, motyvuoti jį atlikti kartais ir sunkokus, bet labai reikalingus pratimus ir užduotis.

„Viskas daroma per žaidimus. Mažieji niekada nenorės daryti nuobodžių judesių, tačiau kai jiems suteikiamos sąlygos kliūtis įveikti žaidimų forma, pasitelkiant žaislus ar kitokias jiems įdomias priemones, darbas vyksta daug lengviau ir veiksmingiau, geresnis rezultatas.

Tik tokiu atveju darbas su vaiku būna tinkamos kokybės“, – kalba profesorius, o jam antrina salėje su berniuku dirbanti kineziterapeutė.

REKLAMA

Svarbiausia suvokti problemos mastą

Taigi, ko reikia, kad reabilitacijos centras taptų toks, koks yra dabar, bei drąsiai lygiuotųsi į geriausius Europoje? J. Raistenskio teigimu, visų pirma reikia suvokti, kad vaikų reabilitacinis gydymas iš tiesų yra aktuali problema šalyje.

„Sparčiausiai vaikų reabilitologija ėmė vystytis per pastarąjį dešimtmetį. Iš pradžių dirbau su suaugusiaisiais, Vilniaus universitete skaičiau reumatologijos ir reabilitacijos paskaitas ir tik vėliau atsirado būtinybė Lietuvoje, lygiuojantis į tarptautinę patirtį, į programą įtraukti ir vaikų reabilitaciją.

Taip susiklostė, kad būtent man teko prisidėti prie vaikų reabilitacijos srities kūrimo ir burti pedagogų komandą, kurie parengtų specialistus, turinčius noro ir žinių dirbti su vaikais.

REKLAMA

Kurti centrą pradėjome su gydytoja Judita Doveikiene. Ji dirbo Vaikų ligoninės ortopedijos skyriuje ir jau žinojo, kas yra reabilitacija ir nuo ko būtų galima pradėti darbus. Ji stažavosi Junginėse Amerikos Valstijose ir jau galėjo patirtimi bei žiniomis dalintis su mumis“, – kalba profesorius.

Nesigaili pasirinkęs reabilitologiją

Medicinoje yra daugybė sričių, kur galima save realizuoti. Smalsu, kodėl dabartinis Vaikų ligoninės direktorius pasirinko vaikų reabilitacijos kryptį?

„Žmogus planuoja, o Dievas juokiasi“, – vaikštinėdamas ligoninės parke, šypsosi J. Raistenskis.

„Tais laikais, kai baigiau mokslus, buvo privaloma dirbti pagal paskyrimą. Man pasiūlė dirbti Druskininkuose fizioterapijos srityje arba Likėnuose.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Tokia perspektyva manęs nežavėjo.

Net nesupratau, ką reikės daryti ir kas čia per specialybė. Kadangi esu kilęs nuo Ignalinos, iš kitų pasiūlymų išsirinkau Švenčionis ir ten ėmiau dirbti pediatru.

Ten dirbdamas stažavausi Vilniuje vaikų reumatologijos ir kardiologijos srityje, kur buvo pasiūlyta stoti į reumatologijos srities doktorantūrą. Po doktorantūros tuomečio sveikatos apsaugos ministro buvau paskirtas Vilniaus universitetinės Raudonojo kryžiaus ligoninės vyr. gydytoju. 

Vadovaudamas ligoninei, kartu dirbau ir Vilniaus universitete. Mano mokslinių tyrimų kryptis buvo degeneracinių ligų – osteochondrozės, radikulopatijų ir kitų ligų sukeltų skausmų bei sutrikimų gydymas. Sovietmečiu stažavausi Prahoje, Varšuvoje, Sankt Peterburge. Ten įgijau akupunktūros (refleksoterapijos), manualinės terapijos praktikos.

REKLAMA

Nepriklausomybės metais Lietuvoje, dirbant universitete, pasidarė paprasta nuvykti į Vakarus įgyti žinių ir patirties, taip pat iš ten pasikviesti specialistų pas mus. Žiūrėjome į JAV, Kanados, Skandinavijos pavyzdžius, ten, kur reabilitacija buvo pažengusi, ir kūrėme savą modelį“, – prisimena profesorius.

Pacientus vadina šeima

J. Raistenskis kiekvieną dieną mato ligos patale gulinčius vaikus, o kiekvieno jų istorija paliečia širdį. Ar įmanoma atsiriboti nuo kiekvienos istorijos ir pailsėti?

„Negaliu pamiršti berniuko, kurį matau kiekvieną dieną. Jam – septyneri. Jis mūsų visų berniukas, jį atlydi tėvai arba seneliai. Mes matome, kaip jo sveikata gerėja, jis pats stiprėja. Tėvai turi galimybę jį konsultuoti ir gydyti kitose šalyse, tačiau renkasi mūsų ligoninę“, - sako medikas.

REKLAMA

Jo teigimu, kiekvienas vaikas, kuris gydomas ligoninėje, tampa kone šeimos nariu. „Mes vertiname kiekvieną pokytį. Jaudinamės dėl kiekvieno atvejo ir džiaugiamės pamatę, jei vaikas, iki tol buvęs visiškai bejėgis, pradeda reaguoti į aplinką, “ – jautriai pasakoja J. Raistenskis.

Pasiilsi ant motociklo

Pašnekovas nuo įtampos darbe atsiriboja neįtikėtinu būdu. 66-erių medikas sėda ant motociklo ir lekia tolyn.

„Daug važinėju dviračiu, labai mėgstu motociklus. Esu ir traumą patyręs, tačiau tai manęs neatbaido. Visa laimė, kad mano du suaugę sūnūs nemėgsta motociklų – dėl to bent jau man, kaip tėvui, daug ramiau.

Noriu pajuokauti, kai kalbu apie motociklus. Esu pagyvenęs vyriškis, turiu motociklą. Jis geras, patraukia žvilgsnius. Užsidedu tamsų šalmą, tada nesimato, kas po juo. Skuodžiu ir matau, kaip į mane žiūri. O kas man trukdo galvoti, kad žiūri į mane, o ne į motociklą“, – gero humoro jausmo nestokoja profesorius.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Jis šypsosi – ant motociklo pasisodina nebent seserį ginekologę, mat žmona rimta, nesirenka nutrūktgalviškų pramogų.

„Mėgstu sportuoti, mane galima sutikti ir sporto salėje. Aktyviai gyvenu – tai geriausias būdas pailsėti ir pakeisti įprastą aplinką“, - pasakoja gydytojas, vaikščiodamas ligoninės parke.

Naujienų portalas kviečia pasidomėti, su kokiais iššūkiais susiduria Vilniaus licėjaus vadovas. 

 

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų