Partnerio turinys
Turinys paruoštas bei kontroliuojamas projekto partnerio
2019.07.04 15:13
 Dovilų pagrindinės mokyklos specialioji pedagogė Svaja Venckienė ir direktorius Arūnas Grimalis.  Aurelijos Babinskienės nuotr.

Dovilų pagrindinės mokyklos specialioji pedagogė Svaja Venckienė ir direktorius Arūnas Grimalis. Aurelijos Babinskienės nuotr.

Svaja Venckienė – Klaipėdos rajono Dovilų pagrindinės mokyklos specialioji pedagogė. Ji džiaugiasi, kad mokykloje, kurioje mokosi nemažai didelių specialiųjų poreikių turinčių vaikų, nėra atskirų klasių – visi vaikai ugdomi kartu. Specialistė neslepia, kad to pasiekti nelengva. Ji dalijasi savo patirtimi, su kokiais iššūkiais tenka susidurti priėmus kitų mokyklų nurašytus vaikus.

S. Venckienė įsitikinusi, kad visi turime sutilpti po saule, dėl to kartu su Dovilų pagrindinės mokyklos bendruomene, vadovaujama Arūno Grimalio, daro viską, kad kiekvienas vaikas čia būtų priimtas ir rastų savo vietą. „Pas mus mokosi 12 autistiškų vaikų, yra vaikų, turinčių Dauno sindromą, intelekto sutrikimų, ir neturime jokios atskiros klasės. Visi mūsų mokiniai yra įtraukti į bendrą ugdymo procesą“, – sako specialioji pedagogė. Ji įsitikinusi, kad toks ugdymo būdas geriausias, tačiau neslepia, kad tai nėra lengvas kelias.

REKLAMA

Pasak S. Venckienės, visuomenė nenori priimti kitokių vaikų. Vis dėlto jų yra ir netgi labai sparčiai daugėja, tik mes nespėjame persiorientuoti. „Daugiausia bėdos su suaugusiaisiais, patys vaikai juos priima natūraliai. Neurotipinių vaikų tėvai kartais labai aštriai sureaguoja, kai į klasę ateina kitoks vaikas – rengiami susirinkimai, keliamos sąlygos administracijai. Niekas nekalba apie tai, kad jie yra mūsų bendruomenės dalis ir kad turime juos priimti, padėti, – sako S. Venckienė. – Tėvai dažnai bijo kitokių vaikų, nes jų nepažįsta. Pati daug kartų girdėjau, kad esu keista. Tai gal mane irgi reikėtų uždaryti kur nors, atskirti?“

Svaja Venckienė įsitikinusi, kad visi vaikai trui mokytis kartu. Aurelijos Babinskienės nuotr.

Svaja Venckienė įsitikinusi, kad visi vaikai trui mokytis kartu. Aurelijos Babinskienės nuotr.

Ne skaityti ir rašyti svarbiausia

S. Venckienė galėtų ginčytis su teigiančiais, kad didelių specialiųjų ugdymosi poreikių turintys vaikai tik sėdi klasėje kaip grybai ir nieko neišmoksta. Specialiosios pedagogės įsitikinimu, jie, būdami tarp kitų vaikų, labai daug ko mokosi. Ir ne visada svarbiausi akademiniai dalykai – socialiniai įgūdžiai ne mažiau svarbūs.

„Pavyzdžiui, turime vieną vaiką, kuris yra tapęs mokyklos numylėtiniu. Jis nemoka nei skaityti, nei rašyti, labai greitai susierzina, niekaip negali nusėdėti vienoje vietoje. Kai jį mokėme matematikos ir lietuvių, visi kankinomės – jis rėkdavo, mėtydavo daiktus, netgi valgydavo pieštukus ir tušinukus. Buvo akivaizdu, kad tai susiję su akademiniais dalykais. Nusprendėme mokyti jį ne rašyti, skaičiuoti, o būti naudingu kitiems“, – dalijasi patirtimi S. Venckienė.

REKLAMA

Kaip tai buvo daroma? Pirmiausia suskaičiavo, kad šis vaikas klasėje gali išbūti 7 minutes. Kas tiek laiko mokytoja duodavo kokią nors užduotį, kad jis galėtų išeiti iš klasės – išsiųsdavo ko nors atnešti, paklausti, kokia šiandien valgykloje sriuba, ir pan. Informatikos mokytoja išmokė tokių dalykų, kurie jam sekasi – mokinys išardo ir surenka net sudėtingus daiktus ir nė vienas varžtelis nenukrenta. Už tai, kad jis, pavyzdžiui, parašė 3 raides (ne 3 eilutes), iš „stebuklų maišo“ galėjo išsitraukti prizą.

„Dabar šis vaikas yra penktokas ir mes be jo neišsiverčiame – jis mielas ir labai reikalingas žmogus, visiems padeda. Tai lyg mūsų mokyklos ūkvedys. Na, jo akademiniai dalykai neatitinka jokių normų. Akivaizdu, kad šis vaikas egzaminų nelaikys, tačiau norime paruošti jį gyventi. Pamatę, kad nieko neišeis su mokslais, išsikėlėme sau tokį tikslą ir nusiraminome“, – dalijasi patirtimi S. Venckienė.

Jos teigimu, kartais į vaiko gebėjimus reikia pasižiūrėti iš kitos pusės. „Kaip sunku tėvams girdėti, kas vaikas to neišmoko, to nepadarė, kad jis blogai elgiasi. O juk galime ir pasidžiaugti kuo nors – tuo, kas tam vaikui pavyksta“, – dalijasi įžvalgomis specialioji pedagogė.

Specialioji pedagogė Svaja Venckienė sulaukia Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių komiteto vicepirmininko, VDU prof. Jono Ruškaus palaikymo. Aurelijos Babinskienės nuotr.

Specialioji pedagogė Svaja Venckienė sulaukia Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių komiteto vicepirmininko, VDU prof. Jono Ruškaus palaikymo. Aurelijos Babinskienės nuotr.

REKLAMA

Strategija – konkrečiam vaikui

Ar užtenka vien gerų norų, norint padėti vaikui įsilieti į mokyklos bendruomenę? Svaja įsitikinusi, kad neužtenka – būtinos ir žinios. „Kai prieš 12 metų, susidūrusi su autizmo spektro sutrikimą turinčiu vaiku, pamačiau, kad daug ko nežinau, įstojau į Šiaulių universitetą. Labai geras universitetas, bet, deja, jis neišmokė manęs dirbti, tik supažindino su diagnozėmis. Supratau, kad turiu pati ieškoti informacijos“, – teigia S. Venckienė. Ji sako ieškojusi privačių organizacijų, studijų užsienyje. Ir rado. Labai daug padėjo organizacija „ISADD Lietuva“, kuri parodė konkrečių pavyzdžių – ką daryti, kai vaikas cypia, mušasi, vemia... Tie patarimai labai praverčia praktikoje.

Specialioji pedagogė pasakoja apie kitą atvejį – vienas pirmokas atėjęs į mokyklą vartė suolus, mėtė daiktus į suaugusiuosius, mušėsi. Gulėjo visose įmanomose vietose – klasėje, koridoriuje. Iš pradžių mokyklos specialistai nusprendė ignoruoti tokį jo elgesį – tiesiog nekreipė dėmesio, kad vaikas guli koridoriuje, išeina iš klasės ir pan., tačiau elgesys nesikeitė – tai buvo ženklas, kad reikia keisti strategiją. Sprendžiant šią problemą dirbo komanda: psichologas, socialinis darbuotojas, logopedas, specialusis pedagogas, taip pat ir mama. Jie įvertino, kad vaikas ilgiausiai mokykloje gali būti iki 12 val. (vėliau jis eidavo namo pietų miego), o pamokoje ramiai gali išsėdėti 22 min. Kitas pamokas jis praleisdavo pas minėtus specialistus.

REKLAMA

„Susitarėme, kad pas mus bus nuobodu – visą tą laiką jam nieko nereikėjo daryti. Siekėme, kad jis norėtų sugrįžti ten, kur įdomu – į klasę. Po kurio laiko mokinys pradėjo klausinėti, kodėl jis čia. Pradėjome aiškinti, pamažu duoti užduočių. O po pamokų kaip atlygis laukdavo laimės valanda su mokytojo padėjėja“, – pasakoja S. Venckienė. Jos teigimu, per laimės valandą buvo pildomi visi vaiko norai: nori eiti į mišką – gerai, į sporto salę – puiku, garsiai muzikos klausytis – irgi gerai. Mokinys labai norėjo tos laimės valandos. Rezultatas mokslo metų pabaigoje – vaikas klasėje išsėdi 30 minučių. Jokių muštynių, jokio šūkavimo ar keiksmų. Jis mokomas paprašyti pertraukos, kai nebegali dirbti.

Pasak Svajos, tai tik vienas iš pavyzdžių, kad ne visada pavyksta iš pirmo karto. „Yra įvairių strategijų elgesiui koreguoti, tačiau apie jas reikia žinoti. Universitete juk to nemoko. Mes darome daug klaidų, bet iš jų ir mokomės. Bandome, klystame, kol pavyksta. Koks saldus tas pergalės jausmas!“ – džiaugiasi Svaja.

Vienas iš tokių pavyzdžių – Aspergerio sindromą turintis 16 metų jaunuolis, kuris į pirmą klasę atėjo išmestas iš penkių mokyklų. Dabar, po nuoseklaus darbo, jis laisvalaikiu dirba sunkų fizinį darbą, uždirba pinigų, planuoja nusipirkti telefoną, o važiuodamas į kelionę su tėvais pats už save susimokės: „Mes, visa mokykla, pasikeitėme per šį vaiką. Jis padėjo suprasti, kad kartais net ir beprotiškos svajonės išsipildo.“ Tiesa, yra ir nesėkmingų atvejų – du vaikai, turintys ypatingas diagnozes, mokomi namuose.

REKLAMA

Svaja Venckienė savo požiūrį į švietimą išsakė diskusijoje „Kaip kurti mokyklą visiems?“ Aurelijos Babinskienės nuotr.

Svaja Venckienė savo požiūrį į švietimą išsakė diskusijoje „Kaip kurti mokyklą visiems?“ Aurelijos Babinskienės nuotr.

Į viską žiūrėkime paprasčiau

„Mano 7 metų anūkas turi Aspergerio sindromą, – dalijasi asmenine patirtimi S. Venckienė. – Ačiū Dievui, jis gyvena Italijoje, kur požiūris į kitokius vaikus yra labai sveikas.“ Antonio mokosi mažoje mažo kaimelio mokykloje. Kai prieš mokslo metų pradžią tėvai mokytojams pasakė, kad vaikas kitoks, niekas to nesureikšmino – į viską ten žiūrima lengvai, paprastai.

„Ir mums reikia į viską žiūrėti paprasčiau. Norime viską daryti labai rimtai ir labai sudėtingai. Pas mus vaikas yra ne vaikas, o objektas, kuriam rašome pažymius. Mums pažymys yra dievas. Iš vaikų labai daug reikalaujame: tu daryk taip, tu būk toks, būk anoks. Visus norime sutaisyti, pritempti prie vieno standarto. Nuolat iš vaikų ko nors reikalaujame, kartais ir to, ko jie negali. Juk taip mes juos žalojame“, – įsitikinusi S. Venckienė.

Ji pateikia pavyzdį – tėvai ateina, pyksta, kodėl vaikas nemoka rašyti rašinėlių. Na, nerašys šitas vaikas rašinėlio, bet mes pasimokysime rašyti žinutę telefonu. O ir mokytojai kartais labai stengiasi, kad vaikas žūtbūt gražiai rašytų, gražiai laikytų rašiklį, nors jam tai nesiseka. „Tiek daug pastangų įdedame į tą dalyką, o vaikui sukeliame tiek streso. O iš tikrųjų ne tai yra esmė. Mano anūkas Italijoje rašo spausdintinėmis raidėmis. Pas mus jis būtų specialiųjų poreikių, o ten jis tiesiog paprastas vaikas“, – dalijasi įžvalgomis pedagogė.

REKLAMA

Jos teigimu, reikia visiems įsisąmoninti, kad autizmas – tai ne liga, jo negalima išgydyti. Turime tai suprasti ir prisitaikyti. „Būtent iš šių vaikų mokausi keisti požiūrį. Jie labai tikri, jie kalba tai, ką iš tikrųjų galvoja, daro tai, ką nori. Mes norime to, kas mums atrodo svarbu, o gal jiems svarbu kas kita? – klausia Svaja. – Linkėčiau visiems vidinės laisvės, mažiau taisyklių ir apribojimų. Labai norėčiau, kad mokyklos priimtų kiekvieną vaiką. Bent pabandytų.“

Kas yra Tureto sindromas?
Prašome pasirinkti atsakymą!
Neuropsichiatrinis sutrikimas, kuriam būdingi pasikartojantys mechaniniai ir balsiniai tikai (trūkčiojimai).
Asocialus vaiko ar paauglio elgesys, pasireiškiantis įniršio priepuoliais.
Sindromas, kuriam būdingas drebulys ir dusulys.
Nežinau, manęs tai nedomina.
BALSUOTI
REZULTATAI
Kas yra Tureto sindromas?
Neuropsichiatrinis sutrikimas, kuriam būdingi pasikartojantys mechaniniai ir balsiniai tikai (trūkčiojimai).
69,6%
Asocialus vaiko ar paauglio elgesys, pasireiškiantis įniršio priepuoliais.
7,9%
Sindromas, kuriam būdingas drebulys ir dusulys.
9,6%
Nežinau, manęs tai nedomina.
12,9%

REKLAMA

Nėra sistemingos pagalbos

Deja, S. Venckienės nuomone, mūsų švietimo sistema orientuota į akademinius dalykus. „Mūsų švietimo politikoje kitokių vaikų nėra. Nėra strategijos. Nėra jokių kriterijų, kaip vertinti, tarkim, autizmo spektro sutrikimą turinčius vaikus. Vertinami tik akademiniai vaiko pasiekimai. Mums liepia išmokyti, pasiekti rezultatą, bet kaip tai padaryti? Mane apima beviltiškumo jausmas matant, kad iki šiol nieko nedaroma, vis dar trypčiojame vietoje. Valstybė turėtų prisiimti už tai atsakomybę ir parengti reikiamus dokumentus“, – piktinasi specialioji pedagogė.

Ji pateikia pavyzdį: parengta metodinė priemonė dirbti su nekalbančiais vaikais – dėžė paveikslėlių „Bendraukime“. Priemonė labai gera, ji gali būti naudinga įvairiausiais atvejais, bet nėra jokios instrukcijos, kaip su ja dirbti. S. Venckienės manymu, tai būtų labai gera proga aprašyti įvairias darbo su simboliais metodikas. Dabar mokyklos brangiai perka šias priemones, bet padeda į šoną, nes nemoka jomis naudotis.

Problemų yra ne tik švietimo srityje. S. Venckienė sako susidurianti su atvejais, kai šeimos gydytojai ne visada atpažįsta autizmą. Yra atvejų, kai vaikui pradėjus lankyti mokyklą čia dirbantys specialistai atpažįsta, kad jam yra šis sutrikimas, ir pataria nuvykti pas psichiatrus, bet tėvai grįžta be diagnozės. Po kelerių metų diagnozė nustatoma. Be to, specialiosios pedagogės manymu, ankstyvosios reabilitacijos tarnybose dažnai teikiamos nekokybiškos paslaugos, jos neduoda jokio rezultato. „Juk taip atimamas laikas iš tėvų. Dirbant su autistiškais vaikais galima daug padėti, bet svarbi kiekviena diena“, – neslepia apmaudo Svaja. Kita vertus, visiškai negalvojama, kur šie vaikai eis baigę mokyklą. „Mūsų mokiniai yra be ateities. Jei tėvai dės visas pastangas, kurs darbo vietas savo vaikams – tada gerai, kitaip jie pasmerkti leisti dienas dienos centruose, kur tik pieš ir siuvinės. Situacija yra labai bloga“, – sistema nusivylusi S. Venckienė.

REKLAMA

„Man kiekvieną dieną įdomu eiti į mokyklą. Mokytojo darbas – kaip policininko: niekada nežinau, kas atsitiks. Yra toks retas Tiureto sindromas. Jį turintys žmonės nevalingai keikiasi, nevalingi jų judesiai. Man teko sėkmė mokyti tokį vaiką. Tai patirtis ir tik bendraudami su kitokiais mokiniais, priimdami juos, galime ir patys pasikeisti, – apie pokyčius svajoja S. Venckienė. – 6 mūsų mokyklos darbuotojai augina autistiškus vaikus. Mes vienas kitą mokome ir vienas iš kito mokomės. Manau, kad mūsų mokykla yra labai gera – čia mes esame kartu.“ S. Venckienė džiaugiasi, kad netrukus mokykloje bus įrengtas sensorinis kambarys – kuri kita mokykla galėtų tuo pasigirti?

Straipsnio autorė: Aurelija Babinskienė

 

Teta
2019-07-05 11:31:10
Spec poreikių vaikai neprašė šito, bet jie yra ir egzistuoja. Taip, su jais sunku. Bet prieš teisiant, pagalvokit, kad nei vienas neapsaugotas nuo tokio vaiko atsiradimo šeimoje. O tada, atsidūrus kitoje barikadų pusėje,čiulbėtumėte kitaip.
Atsakyti
Patogiausias būdas sužinoti daugiau - sekti naujienas mūsų „Facebook“ paskyroje!
mokytoja 2019-07-07 10:07:35
Pranešti apie netinkamą komentarą
0
Ačiū, kad dalijatės patirtimi.   ATSAKYTI
Hm 2019-07-06 10:03:26
Pranešti apie netinkamą komentarą
-1
Švietimo sistema ir turi būti orientuota į akademinius dalykus. Juk galintys ir gabūs vaikai turi būti lavinami ir mokomi, išnaudojant tam visą pamokos laiką. Būtina siekti, kad su spec.poreikių vaikais turėtų dirbti daugiau šių specialistų, o ne dalykų dėstytojai   ATSAKYTI
Mokytoja 2019-07-06 09:09:58
Pranešti apie netinkamą komentarą
-2
Reklaminis straipsnis.    ATSAKYTI
Mama 2019-07-08 10:57:06
Pranešti apie netinkamą komentarą
0
Kodel? Ir ka gi cia reklamuoja??? Autizma? Dar syki paskaitykite, gal ir jums kokia mintele istrigs...  
Info 2019-07-05 11:59:23
Pranešti apie netinkamą komentarą
-2
http://www.ekspertai.eu/mokyklose-laukiama-tragedijos?fbclid=IwAR13YUlG20S9mEz4W9vaUdfog5nUbcv8KXufkGQA4zfGEeP_zK-UFxiVogg   ATSAKYTI
Teta 2019-07-05 11:31:10
Pranešti apie netinkamą komentarą
0
Spec poreikių vaikai neprašė šito, bet jie yra ir egzistuoja. Taip, su jais sunku. Bet prieš teisiant, pagalvokit, kad nei vienas neapsaugotas nuo tokio vaiko atsiradimo šeimoje. O tada, atsidūrus kitoje barikadų pusėje,čiulbėtumėte kitaip.    ATSAKYTI
Tetai 2019-07-05 11:58:34
Pranešti apie netinkamą komentarą
-2
Kitaip ir darytume...   
Užkliuvo 2019-07-05 08:35:03
Pranešti apie netinkamą komentarą
-1
Keistas palyginimas, nekeliantis pasitikėjimo "Mokytojo darbas – kaip policininko: niekada nežinau, kas atsitiks."
   ATSAKYTI
Rosvaldas 2019-07-04 19:34:21
Pranešti apie netinkamą komentarą
-6
A kodel nera pamineta, kaip buvo vaikas primustas iki smegenu sukretimo? Kodel nepamineta kad vienas toks vaikas pernai "netycia" verte vaika ir per plauka nenukrito su galva i bordiura? Kodel nepamineta, kad pranesta Policijai ir ji jokiu pranesimu neatsiunte?   ATSAKYTI
Ruta 2019-07-05 19:19:05
Pranešti apie netinkamą komentarą
0
Manau viso šito nutinka įvairiose mokyklose ir ne tik mokyklose.   
Sigita 2019-07-06 17:52:11
Pranešti apie netinkamą komentarą
0
Faktas, taip elgiasi ir ”normalūs” vaikai. Tik labai smagu pūstis, kad jie va kokie, o mes tai šaunuoliai  
GAUK NEMOKAMĄ tv3.lt NAUJIENLAIŠKĮ Į SAVO PAŠTO DĖŽUTĘ:
UŽSISAKYTI

Top Video

Automobilio vairuotojas mirė prie vairo
DABAR RODOMA
Automobilio vairuotojas mirė prie vairo
DABAR RODOMA
BMW automobilių avarija Vilniuje
DABAR RODOMA
Lėktuvas leidosi neįtikėtinoje vietoje
DABAR RODOMA
Tragiška avarija Vilniaus rajone
DABAR RODOMA
Šiluma apleidžia Lietuvą: žadamas lietus, vietomis gresia kruša
DABAR RODOMA
Prabilo su ekskavatoriumi susidūrusio BMW vairuotojas: maniau, kad mane mato
DABAR RODOMA
Žmoną ir sūnų subadęs senolis teisme šaukėsi Dievo
DABAR RODOMA
Kelmėje vyras išžudė šeimą
DABAR RODOMA
„FaceApp“ kratosi kaltinimų
DABAR RODOMA
Greičio pažeidėjai nesnaudžia
REKLAMA
Tradicinio neįgaliųjų susitikimo akimirkos. Aldonos Milieškienės nuotr.
Lietuvos neįgaliųjų draugija (LND) jau kelis dešimtmečius vidurvasarį sukviečia neįgaliuosius iš visos Lietuvos į tradicinę šventę Talačkoniuose. Šis renginys – unikalus ...
Filmo „Nenurašyk, o palaikyk“ aktoriai. Žmonių su Dauno sindromu ir jų globėjų asociacijos archyvo nuotr.
Vilniaus prekybos centre „Ozas“ esančiame kino teatre „Multikino“ įvyko edukacinio filmo „Nenurašyk, o palaikyk“ premjera. Šį filmą, pasakojantį apie Dauno sindromą turinčius ...
Rūta Grigienė tikisi būti naudinga ir Lietuvoje. Sigitos Inčiūrienės nuotr.
Su iš Čikagos, JAV, atvykusia kalbos patologijos specialiste Rūta Grigiene susipažinome birželio pabaigoje Molėtų rajone, Alantoje, vykusiame „Santaros-Šviesos“ suvažiavime. ...
Daiva Dovydaitienė su savo vaikais: Paulium, Augustu ir Kotryna.  (nuotr. asm. archyvo)
„Kai mano Pauliuką paima ant rankų kitas žmogus, nesulaikau ašarų, nes pasijuntu be galo dėkinga“, – sako Daiva Dovydaitienė, trijų vaikų mama. Vyriausias jos sūnus Paulius nuo ...
Vaida Petrauskaitė negalią turi nuo gimimo. Asmeninio archyvo nuotr.
Viešojo transporto kontrolierių darbas – stebėti, ar visi keleiviai susimoka už kelionę, o neturinčius bilieto – bausti. Be abejo, pažeidėjus kontroliuoti būtina. Vis dėlto ne ...
REKLAMA

TELEVIZIJA

×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų