Žiemą mus gelbėjęs sniegas, veikęs kaip natūralus ir galingas šviesos atspindys, pranyksta. Šlapias, tamsus pavasarinis asfaltas tampa tarsi juodoji skylė – jis sugeria bet kokius žibintų spindulius, nepalikdamas beveik jokio atspindžio.
Straipsnio autorius – Vitoldas Milius.
Prie šio niūraus fono pridėkime ilgas, auštant ar temstant akis dar labiau įtempti priverčiančias prieblandos valandas ir po žiemos išaugusį žvėrių aktyvumą, nes gyvūnai pradeda intensyviau migruoti. Tai tikras kasdienis iššūkis visiems be išimties vairuotojams. Kaip su juo dorotis?
Akimirkos pavojus
Mano nuomone, tokiomis sudėtingomis sąlygomis ypač išauga kokybiškų automobilio žibintų vaidmuo. Jau senokai nustojau juos vertinti kaip nereikšmingą duotybę – nėra ko slėpti, naujų ar naujesnių automobilių vairuotojus pasirinkimo galimybėmis šiek tiek išlepino ir gamintojai, diegiantys vis pažangesnes kelio apšvietimo technologijas.
Nuo puskilometrį apšviečiančių lazerinių žibintų BMW modeliuose, dešimtimis atskirų šviesos segmentų tamsą raižančios „Lexus“ optikos iki matricinių LED žibintų „Kia“ krosoveriuose.
Šios srities technologijos jau tiek pažengė, kad tapo prieinamos ne tik brangių modelių, bet ir vidutinės klasės automobilių pirkėjams.
Todėl šiandien apšvietimą vertinu kaip vieną pagrindinių ir svarbiausių aktyviojo saugumo sistemų, kuri prieblandoje ar tamsoje savo reikšme yra visiškai lygi patikimiems stabdžiams ar kokybiškoms padangoms.
Ilgą laiką tolimosios šviesos buvo laikomos elementariu mechaniniu sprendimu, o automatinis jų perjungimas atrodė kaip didelis ir pakankamas technologinis šuolis. Tačiau man šiandien standartinė tolimųjų šviesų pagalbos sistema, randama daugelyje senesnių ar pigesnių automobilių, jau atrodo pernelyg primityvi.
Tai – tiesiog savotiška dvejetainė sistema, kuri mato tik dvi padėtis: arba plieskia tolyn visu pajėgumu, arba yra išjungta. Aukštesnis pažangos žingsnis – automatinis perjungimas, kai priekiniame stikle sumontuoti jutikliai pastebi iš priekio atvažiuojantį automobilį, o šviesos akimirksniu perjungiamos į artimąsias be vairuotojo įsikišimo, tačiau čia kartu slypi ir nemenkas pavojus.
Taip, būsime mandagūs ir neapakinsime kito vairuotojo, tačiau tuo pat metu įvyksta kai kas labai pavojingo – mūsų matymo laukas prasilenkimo momentu drastiškai susiaurėja.
Svarbiausia, kad dešinysis kelkraštis, miško linija ar krūmai, kuriuose gali ramiai stovėti į kelią besiruošiantis žengti briedis, akimirksniu paskęsta visiškoje tamsoje vienu pavojingiausių momentų, kai neturime galimybės apvažiuoti kliūties iš kairės.
Šešėlių tunelio fenomenas
Šią problemą vadinu šešėlių tunelio efektu. Tamsiuoju paros metu siaurame užmiesčio kelyje prasilenkiant su kitu eismo dalyviu, mes tarsi įvažiuojame į trumpą tamsos koridorių. Mūsų periferinis matymas tampa bejėgis ir tas kelias sekundes važiuojame visiškai akli tam, kas gali nutikti šonuose, kol baigiame prasilenkimą ir vėl galime įjungti tolimąsias šviesas.
Laimei, kaip ir minėjau, jau ir vidutinės klasės modeliuose gamintojai siūlo vairuotojams tokius iššūkius įveikiančias technologijas. Pavyzdys – kaip tokį uždavinį sprendžia mūsų regione populiariame „Kia Sportage“ krosoveryje įdiegta išmaniųjų matricinių LED žibintų sistema.
Priekinė vaizdo kamera nuolat skenuoja kelią ir, užuot išjungusi visas tolimąsias šviesas, sistema išjungia tik tuos specifinius LED segmentus, kurie šviečia tiesiai į priešpriešais ar priekyje ta pačia kryptimi važiuojančią transporto priemonę.
Ji lyg „iškerpa“ iš šviesos srauto kitą automobilį, tačiau dešinysis ir kairysis kelkraščiai – miško pakraščiai, iš kurių kyla didžiausias pavojus, – lieka ryškiai apšviesti tolimosiomis šviesomis. Vairuotojas nepraranda kontrolės ir nuolat mato, kas vyksta pavojaus zonoje.
Panašias žibintų technologijas pastaraisiais metais siūlo ir kiti gamintojai, tad prieš renkantis naują automobilį rekomenduoju pasiteirauti pardavėjų, ar jus dominančiame modelyje įdiegta ši technologija. Svarbu šią technologiją atskirti nuo automatinio artimųjų ir tolimųjų šviesų perjungimo – matricinių žibintų sistema veikia daug patogiau ir efektyviau, tiesa, ji paprastai prieinama aukštesnio segmento modeliuose.
Nematomas vyzdžių neramumas
Be akivaizdaus saugumo pranašumo, yra ir kita, rečiau aptariama medalio pusė, tiesiogiai susijusi su mūsų pačių fiziologija ir ištverme prie vairo. Vairuotojui naudojant tradicinius žibintus, atvažiuojantys automobiliai bei nuolatinis šviesų perjunginėjimas sukuria nuolat besikartojančius šviesos ir tamsos kontrastus. Mūsų akys, o tiksliau – vyzdžiai, turi nepaliaujamai plėstis ir trauktis, vis iš naujo prisitaikydami prie kintančio apšvietimo lygio.
Šis reiškinys vadinamas vyzdžių neramumu. Toks nuolatinis prisitaikymo procesas nepaprastai sekina žmogaus nervų sistemą. Nors to nejaučiame kaip fizinio skausmo, po poros valandų tokio vairavimo naktį pasireiškia bendras nuovargis, sumažėja koncentracija, o svarbiausia – sulėtėja reakcijos laikas. Tai lyg nuolatinis žiūrėjimas į mirksintį ekraną.
Vairuojant automobilį su išmaniąja matricinių žibintų sistema vyzdžių neramumo iš esmės nelieka. Šviesos srautas yra tolygus ir stabilus. Besikeičiantys, kitus automobilius sekantys ir išjungiami šviesos segmentai nesukuria aklinos tamsos zonų priešais patį automobilį. Akys gali šiek tiek atsipalaiduoti, nes joms nebereikia kas kelias sekundes reaguoti į šviesos pokyčius.
Pavasarinė tamsa, besikeičiančios oro sąlygos ir migruojantys gyvūnai reikalauja iš vairuotojo didžiausio susikaupimo. Tad toks dinaminis apšvietimas reiškia, kad kelionė greitkeliu ar vingiuotu miško keliu tamsiuoju paros metu tampa ne tik objektyviai šviesesnė, bet ir fiziškai gerokai mažiau varginanti. Todėl technika, mažinanti dalį varginančios naštos, yra neabejotinai pranašesnė.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
