Jis pasidalijo jautriu įrašu socialiniame tinkle „Facebook“, kuris sulaukė milžiniško palaikymo, kuriame prisiminė savo paties vaikystės išgyvenimus. Šis įrašas sulaukė didelio internautų palaikymo ir paskatino plačias diskusijas.
Prabilo atvirai
P. Skomantas sutiko savo patirtimi pasidalinti ir su tv3.lt skaitytojais.
„Alytuje paauglė nušoko nuo tilto“, „Vilniuje miškuose rastas negyvos, manoma – sau gyvybę atėmusios paauglės kūnas“, Kaune nepilnametė iššoko pro daugiabučio langą“, – Lietuvoje periodiškai vis perskaitome tokias baisias naujienų portalų antraštes.
Tuomet suklustame: „Kodėl taip atsitiko?“
Gailim taip tragiškai iš gyvenimo pasitraukusių jaunų žmonių, kaltiname save ir vieni kitus, kad laiku neatkreipėme dėmesio į jaunuolių problemas, nepadėjome jiems.
Tačiau, kai garsus jaunas žmogus prisipažįsta, kad priklauso LGBT bendruomenei, tuoj tampame negailestingi ir visaip kaip tik galime apipilame jį purvais.
„Iškrypelė“, „Dar viena nutarė būti lezbe ir siekia reklamos“, „Man ji visada buvo bjauri“ , „Dėl dėmesio padarys bet ką“ – pastarosiomis dienomis pilna tokių ir panašių įrašų žmonių soc. tinklų sienose.
O supratimo, palaikymo, įkvėpimo žodžių – labai mažai.
Tenka konstatuoti faktą: Lietuva ir toliau lieka labai homofobiška šalis.
Dauguma mūsų visuomenės narių ne tik stokoja tolerancijos, tačiau ir yra kupini neapykantos kitos lytinės orientacijos žmonėms.
Lietuviams vis dar sunku suprasti – gėjais ir lezbietėmis ne tampama, o gimstama. Taip sutvertas Pasaulis, tokie gamtos dėsniai. Mokslininkų apskaičiavimais, maždaug vienas iš dešimties gimusių kūdikių vėliau turės trauką ne priešingos, o tos pačios lyties atstovams.
1 iš 10, 10 iš 100, 100 iš tūkstančio ir t.t. Tokių žmonių visada bus mažuma, ir jiems visada bus sunkiau.
Tik klausimas – ar mes jiems padėsime jaukiai jaustis visuomenėje, ar juos niekinsim, tyčiosimės iš jų? Man giliai atmintyje yra įstrigęs vienas epizodas.
Vaikų stovykla prie jūros, Giruliuose, man kokie 7 – 8 metukai.
Berniukų būrys po stipraus lietaus basi lakstome po purvyną, renkame akmenis, statome užtvankas, į didelius žaislinius sunkvežimius pilame atkastą smėlį ir „transportuojame“ jį į įsivaizduojamą statybų aikštelę. Visam šiam veiksmui vadovauja vienas visų mūsų labai mėgstamas vaikas – Erikas. Aktyviausias, draugiškiausias, bet ir turbūt labiausiai padūkęs mano amžiaus berniukas visoje stovykloje.
Mums bežaidžiant, į kiemelį įžengia nepažįstama moteris.
– Erika, ką tu čia išdarinėji?!
Mes nesupratome, kodėl buvo ištartas mergaitės vardas, nors nė vienos tarp mūsų nebuvo.
– Mama?... Iš kur tu čia taip netikėtai?, – pamatome išsigandusį Eriko žvilgsnį.
Tačiau piktai nusiteikusi moteris nieko neatsako, tik ateina ir čiumpa mūsų draugą už ausies, nusiveda į tolimesnį namelį.
Iki šiol negaliu užmiršti savo didžiulės vaikiškos nuostabos, jausmo – „ir kaip šitaip gali būti?“, kai po kelių valandų atėję vakarieniauti, stovyklos valgykloje išvydome Eriką dėvintį ne kelnes, o suknelę. Ne visą purviną ir basą, o tvarkingą, ir avintį mergaitiškas basutes. – Aš esu ne Erikas, o Erika. Jūs mane vadinote berniukišku vardu, man taip labiau patiko, tad nieko jums nesakiau. Atsiprašau...
Nuo tada prabėgo daugybė metų, smulkmenų nebeprisimenu, tačiau atsimenu, kad visas mūsų būrys tuomet prapliupome juoktis. Šaipytis iš Erikos. Tarp tų, besišaipančių – buvau ir aš...
Per likusį stovyklos laiką jos niekada nebepriimdavome į savo žaidimus, nors matėme, kad ir mergaitės laikosi atstumo nuo jos.
Dar dabar kartais mane aplanko mintys: ką tai mergaitei tuomet teko išgyventi?
VIENAI.
Kiek dar tokių ir panašių smūgių ji patyrė tolimesniame gyvenimo kelyje?
To aš nežinau, ir, manau, jau nesužinosiu.
Jei tik galėčiau dabar laiką atsukti atgal, aš tikrai nebesišaipyčiau. Prieičiau prie tos mergaitės ir pasakyčiau ką nors gero, stengčiausi išlikti draugas, padėti kuo tik įmanoma.
Tačiau laiko atsukti atgal ir ką nors pakeisti praeityje niekas iš mūsų negalim. Galim tik būti geresni, tolerantiškesni – šiandien ir rytoj. Kiekvieną dieną“, – rašė jis.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
Čia ir slypi esminis faktas, kad tai iš tikro ir yra psichinės ligos, tik dėka politikų ligoniams duota laisvė. Ir tie ligoniai užuot ramiai gyvenę tik dar labiau suakiplėšiškėjo ir ėmė reikalauti dar kažokių teisių ir savo iškrypimus brukti kitiems.
