• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Tokio nykaus vaizdelio senokai neteko regėti. Tik išnaršius visų įtartiniausių kanalų programas, kažkas – be ypatingo įsitikinimo – dar užkibo.

REKLAMA
REKLAMA

Šeštadienis

Pagrindiniai mūsų kanalai, tarsi pamiršę šeštadienio nuostatas, šįkart suformavo programas daugiausiai iš tokių juostų, kurios, paeiliui pažiūrėtos, galėtų nebent stumtelėti į depresiją.

REKLAMA

Net profesinio linksmintojo Steveno Spielbergo meistriškai sukaltas „Įspėjantis pranešimas“ (TV3, 21.30 val.; kartojama ketvirtadienį, rugpjūčio 2 d., 11.00 val.), herojumi pasirinkęs Tomą Cruise‘ą, kurio pati išraiška gali kelti, atrodo, vien tik pakilias emocijas, iš esmės įkvepia nepasitikėjimą visokiomis nusikaltimų prevencijomis, objektyviai „nuramina“: kaip gyvename tarp kasdienių beprasmiškiausių pavojų, taip ir gyvensime.

REKLAMA
REKLAMA

Ką jau tada kalbėti apie filmus, kurių programa ir buvo tokia – kuo negailestingiau įtempti publikos nervus? Čia ir naujas (tiesa, momentais kiek vaikiškas) kanadiečių pasakojimas „Negyvųjų šnabždesiai“ (LTV, 24.00 val.), ir klasikinis, ne sykį demonstruotas australų siaubas „Mirtina tyla“ (TV1, 21.00 val.), kuri veikia išties baisiau už bet kokį riksmą, ir „Laukinė gauja“ (BTV, 23.05 val.), rodanti kraujais tekantį 1958 metų Brukliną, ir tuo baisesnė, kad – skirtingai nuo preciziškai konstruojamos „Mirtinos tylos“ – žinai apie dokumentalų įvykių pagrindą. Ir net gerų ketinimų Alano Parkerio pasakojimas apie emigrantus „Andželos pelenai“ (TV3, 0.20 val.) palieka tokį bendro beviltiškumo įspūdį, kad...

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

...kad griebiesi žinomos receptūros ir verčiau pasineri į fantasy pasaulį. Nesu „Žiedų valdovo“ ciklo fanas, bet šiandieninė pirmoji dalis „Žiedo brolija“ (LNK, 21.00 val.) gal išties buvo pati paprasčiausia bei išmoningiausia. Arba į rusų melodramą „Atleisk“ (Naše kino, 19.10 val. ir kitądien, 12.10 val.), niekuo neypatingą, vis apie tą pačią neištikimybę, bet malonią ausiai (sąmojingi Viktoro Merežkos dialogai) bei akiai (Nataljos Andreičenko grožis ir meistrystė). Į tų pačių rusų žiūrėtą nužiūrėtą, degtine tiesiog persisunkusį ciklą „Nacionalinės medžioklės ypatumai“ (TV1000 Russkoje kino, 14.00 val.) bei „Nacionalinės žvejybos ypatumai“ (per tą patį kanalą 16.00 val.).

REKLAMA

Degtinė teliūskuoja jau filmo pavadinime, bet šįkart ji anaiptol nėra esminga herojų skrandžiams bei smegenims. Kalbu apie juostą „Degtinė su citrina“ (Init, Vinita, 19.00 val.; kartojama antradienį, liepos 31 d., 19.00 val.), kurią esu linkęs nurodyti kaip retesnį ir originalesnį dienos filmą. Gal pastebėjot, kad „Vinitos“ rodymus buvau apskritai eliminavęs iš apžvalgos: viena, ne visi ją mato, antra, pasitaikydavo, kanalas apgaudinėdavo, žadėdavo viena, rodydavo kita arba visai nerodydavo. Gal, sakau, pasitaisė?

REKLAMA

Koprodukcinį prancūzų-armėnų filmą „Degtinė su citrina“, kurį pastatė kurdų kilmės (sic!) režisierius Hineris Saleemas, rekomenduoju visai ne dėl tos etninės egzotikos, o dėl savitos tragikomiškos, labai nuosekliai išsaugotos intonacijos. Nuolat patekdami į absurdiškas varganos posovietinės Armėnijos situacijas, kūrinio vieniši personažai iš paskutiniųjų stengiasi neatsisakyti bent kokio orumo. Bet kaip turi jaustis nebejauna moteris Nino (Lala Sarkissian), kai, kiekvieną dieną, važiuodama į laikiną darbą, – pakelės bariuką – ji, įlipusi į visko mačiusi reisinį autobusiuką, nudelbia akis ir sumurma tam pačiam pagyvenusiam vairuotojui, esą kitą kartą sumokėsianti... H.Saleemas, 2003-aisiais už šį filmą pelnęs Venecijos festivalio Švento Morkaus liūtą, nežemina personažų, drauge su jais ieško kad ir komiškų išeičių, apgaubia juos šiluma ir sugeba perteikti ją mums.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Sekmadienis 

Nebe tokio niūraus kolorito televizinė diena, bent jau žanriniu požiūriu įvairesnė.

Kadangi sekmadienis, pas mus vėl ateina 007 agentas. Šį kartą, filme „Gyvenk ir leisk mirti“ (LTV, 21.00 val.), tokį pavadinimą pasiskolinusiame iš Paulo McCartney dainos, Džeimsą Bondą pirmąsyk vaidina Rogeris Moore‘as, apie kurį ateityje gal bus galima pasakyti tik tai, kad ilgam pakeitė Seaną Connery. Be pirmojo individualybės, tačiau bent profesionalas, o ne modelis, koks, jei prisimenate, pozavo „Jos Didenybės tarnyboje“.  Maštabiškai kaunasi prieš narkotikų prekeivius – bet, matyt, vis dėlto prastai kovėsi, jeigu jie nuo 1973-ųjų gražiai tebeklesti ir šiandien.

REKLAMA

Apstu melodramų. LTV atkapstė primirštą 1982 metų Tayloro Hackfordo filmą „Karininkas ir džentelmenas“ (LTV, 23.15 val.), kuriame vieną geresnių vaidmenų – vaikiną, iš socialinių žemumų besibraunantį į kitus sluoksnius, – sukūrė, žinoma, ne kokio Olivier lygio aktorius Richardas Gere‘as. Be meilės romanso (su Debra Winger) čia irgi neapsieita. Romantika, aišku, holivudinė, bet vis tiek gal trupinėlį tikresnė už „Prancūzišką ir rusišką meilę“ (RTR Planeta, 21.25 val. ir kitądien, 11.40 val.), 1994 metais, kai jau „buvo galima“, agituojančią už tarptautines santuokas, gana naiviai, su pretenzija į poeziją, įrodinėjančią, kad „tikra meilė nugalės“.

REKLAMA

Gailėdamas jūsų laiko, o ne demonstruodamas mane patį pribloškiančią erudiciją, įspėju, kad „Laukinis mesijas“ (BTV, 22.00 val.) – anaiptol ne Keno Russello klasikinis drastiškas tokio paties pavadinimo filmas apie bohemą, o tik naujesnis Kanados pasakojimas apie gražioje vietinių miškų glūdumoje įsikūrusią sadomazochistinę sektą-ne sektą.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Bet tikros klasikos šiandien irgi pasitaiko. Per LTV2 kartojamas „Rembrantas“ (LTV2, Senas geras kinas, 17.40 val.; kartojama ketvirtadienį, rugpjūčio 2 d., 22.10 val.), tiesa, vėl eksponuoja didįjį aktorių Charlesą Laughtoną, bandžiusį rasti „per anksti pripažinto“ menininko, kuriam grožio suvokimą diktuoja, visi, kas tik netingi, tragedijos šaknis. Bet režisierius Alexanderis Korda, apdairiai prisimindamas savo ir Laughtono sėkmę „Asmeniniame Henriko VIII gyvenime“, tempė juostą vėl į aną, sensacingąją pusę. Užtat prieš mus – prieštaringas reiškinys, kai aktorius aiškiai perauga visą šį 1936 metų filmą. 

REKLAMA

Pasaulinio lygio kino klasika – labai atbaidančio pavadinimo rusų filmas „Komisarė“ (Naše kino, 16.00 val. ir kitądien, 9.00 val.). Esu rašęs, priminsiu. Aleksandrui Askoldovui tai buvo vienintelis režisūrinis darbas; vos 1967 metais „Komisarė“ buvo baigta, ji atsidūrė ne ekranuose, o archyve (ir kaip dar nesunaikino?), o režisierių išvijo iš kino su „vilko bilietu“. Laimė, universalus tragedijos žanras, apskritai toks retas kine, senti negali, taigi, 1987 metais, kai „Komisarė“ buvo reabilituota (ir tuoj pelnė Berlyno festivalio Didįjį prizą), ji skambėjo, lyg būtų šiandien padaryta. Nona Mordiukova talentingai rodo heroję, kuriai revoliucija – nelaimė (nors pati herojė to nesuvokia), atimanti iš jos lytį, gyvenimo džiaugsmą, viską. Gamta, žinoma, taiso bolševikų teorijas, ir kai vis dėlto pastojusi komisarė apgyvendinama skurdžioje daugiavaikėje žydų šeimoje, ji pati tarsi iš naujo gimsta – skausmingai, po truputį, įsiklausydama ne į lozungus, o į elementaraus, anksčiau jos nepastebimo, ne kruvinai scholastiško, bet realaus gyvenimo grožį. Antirevoliucinis kinas, bet svarbiausia – išties meniškas.

REKLAMA

Ne naujiena jums, aišku, -- ir antrasis jauno Andrzejaus Wajdos filmas „Kanalas“ (TVP1, 02.00 val., pagal kitus, pačių lenkų duomenis – 01.15 val. ). Man jis įspūdingesnis net už populiarųjį Romano Polanskio „Pianistą“, nes čia nėra susmulkėjimo, virš visko tarsi tvyro taip pat tragiško apspręstumo šešėlis. Lemtis – pagrindinis, kad ir tiesiogiai neregimas, šio kūrinio, paremto Varšuvos sukilimo paskutiniųjų dienų medžiaga, personažas. Filmas sukrėtimas.

REKLAMA
REKLAMA

Noriu pastebėti, kad lenkai, taip vėlai demonstruodami didžią juostą, gal nė nesitiki, kad ją kas, išgėręs kavos kibirą, tiesiogiai žiūrės. Jie uždėjo rubriką „Kinomano kolekcija“, tarsi apeliuodami į tai, kad kiekvienas, gerbiantis „lenkų kino mokyklą“ – savičiausią nacionalinės kultūros reiškinį, norės turėti tuos nepamirštamus filmus po ranka, įsirašys juos, nepaisant to, kad klasikinės juostos čia ir taip nuolat leidžiamos diskais. Kaip tai skiriasi nuo Lietuvos, kurioje net nėra kai kurių savų filmų kopijų...

Informuoju, kad visi trys čia minimi klasikiniai filmai nespalvoti. Vieną tai atbaidys, kitam (kaip ir man) gal bus senosios, bet specifiškos ir todėl ne vienadienės, nesenstančios estetikos ženklas. 

Pirmadienis

Vos ėmiau abejoti, ar nebūsiu per daug pesimistiškai prabilęs pradžioje, atėjo pirmadienis. Ne, nesakau, kad šiandien rodomi vien tik primityviausi koviniai filmai arba arkliškos komedijos. Tiesiog beveik viskas pažiūrėta, ir visai neseniai. Na, gal išskyrus gana naują, atrodo, mistinius ryšius iškeliantį danų ir norvegų fantastinį filmą apie neaiškų virusą – „Apsėdimo epidemija“ (1 Baltijos kanalas, 21.50 val.), apie kurį žinau tik tiek, kad pelnė prizą Briuselio specializuotame kino festivalyje. Žiūrėsime.

REKLAMA

Skandinavams šiandien apskritai sekasi, nes programoje – dar ir masinė koprodukcija su norvegais, pagal kurių bestselerį filmas ir pastatytas, -- „Aš – Dina“ (TV1, Kino pavasaris, 21.00 val.). Bet reikalas tas, kad šios ekspresyvios melodramos apie mergaitę, dėl kurios kaltės apsiplikiusi mama numirė, o išaugusi Dina tapo kaip gyvas dyglys, nematė turbūt tik patys tingiausi. Danų režisieriaus Olės Bornedalio režisūra, tiesa, kiek kvepia komerciniais jaukais, tačiau gera aktorės (pusiau švedės, pusiau norvegės) Marie Bonnevie vaidyba, neperžengianti (nors galėjo) skonio ribų, nenusiritanti į isteriškumą, net buvo premijuota – ir Monrealio festivalyje, ir gimtuose kraštuose.

Antrąjį prancūzų klasiko Alaino Resnais gyvenimo etapą, kai autorius, ekranizavęs modernistę Duras, nelauktai pasuko į bulvarinio prancūzų teatro prisiminimus, gerai charakterizuoja vienas naujesniųjų jo filmų „Tik ne į lūpas“ (RenTV Baltic, 15.20 val.). Aktoriai atidainuoja savo ir dingsta. Teatrališkumas principinis, bet prancūziška dvasia klesti. Nelengva susiorientuoti, ar po kraštutinio modernizmo tai nebus naujas Resnais aklikelis.

Būdamas ištikimas „Prahos pavasario“ kino simpatikas, negaliu nepasidžiaugti, kad iš šauniosios čekų retrospektyvos vėl rodomi geriausi kūriniai. Prieš porą savaičių nemačiusieji galėjo išvysti Rudolfo Hrušinskio patologišką „lavonų degintoją“, o šiandien jis pasirodo „Vieversiuose ant siūlų“ (LTV2, 22.10 val.) nešvariai raudonu kaklaraiščiu, ištaria: „Aš čia tik vienas iš proletarų klasės“, bet pamanai: galėjo to ir nesakyti.

REKLAMA

Mat Jirio Menzelio prislopintų ar tiesiog nešvarių spalvų tragikomedija – apie tuos nelaimingus šaliai 1948 metus, kai hegemonų klasė nugalėjo, o „nugalėtųjų klasių likučiai buvo įtraukti į darbo procesą, kad sąžiningu triūsu išpirktų savo buržuazinę praeitį“ (vienas ironiškų įžanginių titrų). Siaubingų Kladno aukštakrosnių fone geležies laužą dėlioja, rengia transportui tie likučiai, apie vieną kurių, Prahos profesorių, painformuojama, jog atsidūręs šiame „perauklėjimo“ lageryje todėl, kad atsisakęs nurašyti „supuvusią buržuazinę literatūrą“, apie teisininką – kad nepripažino gynybos kaltinimo dalimi, moterys – dažniausiai, kad bandė pabėgti į Vakarus. Vyrai ir moterys laikomi atskirai, bet tie „vieversėliai“, kad ir tvirtų „siūlų“ apipainioti, vis dėlto randa būdų net už rankučių pasilaikyti.

Žavus, piktokas, liūdnas ir linksmas tuo pačiu metu Menzelio filmas patyrė tą patį, kaip ir „Komisarė“, likimą. Nuo 1969 metų uždraustas, jis vėlgi Berlyne pelnė 1990-ųjų Aukso lokį, nes tuomet šis festivalis kaip tik ypač jaudinosi dėl tų Rytų Europos kūrinių ir kūrėjų, prieš kuriuos buvo nusikalsta.

REKLAMA

Antradienis

Tuštoka diena. Kitas medicininės pakraipos trileris – na, panašiai, kaip vakarykštė „Apsėdimo epidemija“, -- „Kontrolė“ (BTV, 21.15 val.), dar viena rusų melodrama, šįkart beveik teisinanti karą Čečėnijoje, -- šleikštaus pavadinimo „Mano brangioji žvaigždelė“ (5 kanalas, 21.50 val.).

Viskas sukasi ratu. Net tarp biliardininkų regimas „Pinigų spindesys“ (TV3, 23.00 val.) – nušlifuotas (bet holivudiškai), nepaisant Paulo Newmano, netgi pelniusio „Oskarą“ ir Tomo Cruise‘o, man regis, vargu ar neša geriausiems Martino Scorsese filmams būdingus bruožus. „Sušukuotas“, išskaičiuotas. Vien prastąsias gruzinų kino puses (buvo ir tokių) demonstruoja 1983 metų melodrama „Kukarača“ (RTR Planeta, 13.35 val.), pasakojanti milicininko ir panelės meilės istoriją, besiklostančią 1941 metų pavasarį. Apie ginčytiną Patrice‘o Chereau „Gabrielę“ (TV1, 21.00 val.) su neginčytina Isabelle Huppert pagrindiniame vaidmenyje smulkiau rašiau, atrodo, dar vakar.

Trečiadienis

Panaši situacija – ir šiandien. Keistą televizinį filmuką „Jie stebi“ (TV1, 21.00 val.) sunku apibūdinti net žanrine prasme; daug kas čia sukasi apie 11-metės mergaitės žūtį autoavarijoje ir šeimos reakciją. Stipri vien Vanessos Redgrave, kuriančios aklą moterį, vaidyba. Tuoj prisiminiau, kad žymioji britų aktorių dinastijos atstovė, savo namuose priglaudusi čečėnų aktorių, Hamleto atlikėją Achmedą Zakajevą, automatiškai tapo didelė dabarties Rusijos priešė (vos neparašiau, prisimindamas Simone Signoret, pasmerkusią čekų 1968 metų įvykius, „antikomunistė“). O štai, kad Cate Blanchet yra „Aiškiaregė“ (TangoTV, 22.30 val.), patikėti jau kur kas sunkiau.

REKLAMA

Senų filmų kanalas „Naše kino“ siūlo Dostojevskio „Nusikaltimo ir bausmės“ (23.00 val.) ekranizaciją, tačiau per režisierių Levą Kulidžanovą ji tapo bedvasė, kažkokia, kaip sakydavo anuomet, „pagarbi“, tačiau automatiška. Įdomus vien tik Inokentijus Smoktunovskis, dviprasmiška maniera sukūręs Porfirijaus Petrovičiaus vaidmenį.

Ketvirtadienis

Šiandienos filmas „Naujagimis“ (1 Baltijos kanalas, 22.20 val.) braviruoja savo beprotišku naujumu – tai išties 2007 metų juosta, kuo paprastai ir užpainioja mus minimas kanalas. Kitas klausimas – dėl lygio. Pasitaikius progai, bandžiau žiūrėti, bet paskui tik gailėjausi to laiko. Elisabeth Shue, kurios herojė laukiasi pirmagimio, visai neįdomi. Ir joks čia trileris, tiesiog fiziologija – juk būna moterų, kurios panašioje būklėje viską regi kiek kitaip. Na, ir ką?

Geriau jau siūlyčiau, jeigu esate primiršę, 1995-ųjų labai smagią Tarantino kompanijos novelių juostą „Keturi kambariai“ (LNK, Snobo naktis, 22.30 val.). Pats metras, jo draugelis Roberto Rodriguezas, dar du tokie pastatė po vieną novelę ir išėjo jaunatviškas, kupinas išmonės, kurios taip stinga „Naujagimiui“, almanachas. Į vieningą filmą noveles sieja nervingasis Timas Rothas, čia kuriantis viešbučio budinčiojo Tedo vaidmenį.

REKLAMA

Jau gerai nebeprisimenu, ar Naujų metų, ar Kalėdų proga Tedas viešbutyje lieka vienas, o jam, kaip tyčia, pasitaiko vien egzotiški arba pakvaišę klientai. Įvairaus amžiaus, bet panašių intencijų damutės (tarp jų – Valeria Golino, pati Madonna) susirenka lengvai paraganauti, o jų praktikai prisireikia vargšo Tedo spermos. Pasitaiko baisių pavyduolių, o gangsterio (Antonio Banderas) vaikučiai sadistiniu išmoningumu greitai pralenks patį tėtušį. Ne, perpasakoti neapsimoka, geriau pažiūrėti – ir netgi dar kartą.

Kas yra postmodernistinis Buzzo Luhrmanno „Mulen Ružas“ (TV3, 23.00 val.), labai gerai žino visi. Smagu stebėti tą margą pašaipų stilių, grožėtis, kaip nuo džiovos mirštanti Nicole Kidman dar traukia dainas kaip kokia sveikuolė, bet į pabaigą nuo to kaleidoskopo šiek tiek ir pavargsti. Gal kiek peržengta riba; „Keturiuose kambariuose“ – vis dėlto skirtingos istorijos, tad ir kvailiojimas nenusibosta, o čia viena, bet „super“... 

Labai juokinga skaityti „Rasputino“ (LTV, 21.10 val.) anonsuose, kad juosta sukurta, „remiantis tikrais faktais“. Viešpatie, apie Rasputiną (visai jam tinka Alanas Rickmanas) tų „faktų“ buvo užfiksuoti tūkstančiai, ir visi – baisiai „tikri“.

REKLAMA

Prie sovietų beveik visai nutylimas buvo rusų rašytojas, simbolistas ir dekadentas (nors ir ne emigrantas) Fiodoras Sologubas. 1995 metais pasirodė pirmoji ir, atrodo, vienintelė jo ekranizacija „Smulkus velnias“ (TVC International, 11.30 val.). Rusų kritika sutiko ją, pamenu, gana kategoriškai, pavadinusi „naująja klasika „naujiesiems rusams“. Nesu didelis Sologubo „velniavos“ žinovas, bet atrodė, kad modernistinės amžiaus pradžios literatūros dvasios kategoriškai neatitinka režisieriaus, geriausia prasme buitiško režisieriaus, mielo filmo „Debesis rojus“ statytojo Nikolajaus Dostalio asmenybė. Gal ir klystu, bet kartelį pabendrauti su „Smulkiu velniu“ verta.

Penktadienis

Iš dalies šios – jau beveik atokvėpio, nes trumpesnės dienos repertuaras savaip grąžina į šeštadienio nuotaikas ir siūlo mums „Laukines aistras II“ (TV3, 23.35 val.), tiesiog „Kerštą“ (LNK, 19.10 val.) ir pačių „Numirėlių kerštą“ (LNK, 23.35 val.). Iš panašių siaubingų juostų – ir gerai žinomi „Devintieji vartai“ (1 Baltijos kanalas, 20.45 val.), bet čia yra bent Johnny Deppas ir su velniu pažaisti mėgstančio Romano Polanskio meistrystė.

Kita vertus, šiandien galima pamatyti ir tikrai gero brazilų režisieriaus Bruno Barreto savitą komediją „Bossa Nova“ (TV3, 1.35 val.). Sakau „gero“ įsitikinęs, todėl, kad esu matęs jo puikią Jorge Amado ekranizaciją „Dona Flora ir du jos vyrai“, realią politinę dramą „Keturios rugsėjo dienos“ ir pan. Šįkart – komedija, bet ne vien sambos ritmai ar Kopakabanos atvirukai. Autoriui tai paprasčiausiai nebūtų pačiam įdomu.

Paniręs į Rio inteligentų (herojus advokatas, herojė dėsto anglų kalbą) aplinką, Barreto bando ne tik regzti sąmojingą santykių pynę, bet ir pasidomėti papročiais, skirtingų tautinių erdvių mentalitetu. Mokytoją Enę puikiai vaidina buvusi režisieriaus žmona, kažkodėl retokai matoma amerikiečių aktorė Amy Irving. Ji mokytoja, tačiau būtent jai teks mokytis to, kad apibūdinimas „privačios pamokos“ Brazilijoje bus įvertintas visai kitaip, negu turėtų būti. Žaismingas ir kažkoks šviežias kūrinėlis – ir kodėl jį rodo tokią gūdžią naktį?

Irgi beprotišku laiku repertuare šmėkščioja gerai sukaltas vesternas „Silverado“ (LNK, 1.30 val.), 1985 metais vėl pradėjęs naują šio, atrodė, išsisėmusio žanro bangą. Mano brangiojo britų fantazieriaus Terry Gilliamo „Broliai Grimai“ (BalticumTV, 20.30 val.), kur autoriaus vaizduotės nepakartojami blyksniai švysteli tik protarpiais: filmą aiškiai sugadino prodiuserių intervencija.

Aišku, negaliu nepaminėti ir 2006 metų Kanų „Auksinę palmės šakelę“ pelniusio britų socrealisto Keno Loacho epo „Vėjas, siūbuojantis viržius“ (RenTV Baltic, 20.05 val.), visai, beje, nepapuošusio šiemečio Vilniaus Kino pavasario. Žinau, kad yra visai kitos nuomonės prisilaikančių žiūrovų ir kritikų, bet man tos airių išsivadavimo kovos, nusidriekiančios ekrane dar nuo XX amžiaus pradžios, nekelia jokių – nei pritarimo, nei atmetimo – emocijų. Tiesiog beprotiškai nuobodu. Jeigu sunku skirti vieną personažą nuo kito (visi dėvi beretes, visų „liaudiški“ veidai), nes socrealizmui idėja visada svarbesnė už žmogų, vadinasi, kažkas negerai.

O kodėl toks aukštas apdovanojimas? Pastaraisiais metais visai nusipolitikavę Kanai (pamenat „šakelę“ už antibušišką pamfletą, dar paikesnį už patį „herojų“?) labai mėgsta pažaisti „kairiuosius“. Be to, Loachas lįsdavo į Kanus kone kasmet, o pernai kaip tik buvo jo 70-metis. Gyvenę „brandaus socializmo“ laikais supras, ką prisimenu. Jau visiems laikams iškreipta mano vargšė vaizduotė piešia koloritingą vaizdelį: vos bepastovintis Brežnevas Kanų pakyloje triskart karštai bučiuoja režisierių bendramintį, o paskui daugiskaita vograuja: „Горячо поздравляем, товарищ Ло-в-ч!“.

[email protected]

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų